Šiomis dienomis mus itin neramina kalbos apie masiškus užsikrėtimus bei mirtis nuo Korona viruso (COVID-19). Kinijoje kilęs ir plačiai paplitęs virusas privertė daugelį šalių atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, gyventojus likti namuose, saugoti save bei artimuosius ir su nerimu laukti kuo viskas baigsis. Tačiau šis virusas kol kas nėra toks pavojingas, lyginant su kitomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios sukrėtė pasaulį ir nusinešė milijonus gyvybių. Nors daugumos susirgimų plitimas ir grėsmingumas yra sustabdytas, tačiau pasaulis dar ilgai tai prisimins. Pateikiame Jums pačias pavojingiausias ir daugiausiai mirčių lėmusias ligas, kurios pakeitė pasaulį. 

Ispaniškasis gripas

1918 – 1920 metais pasaulį sukrėtė gripo pandemija – Ispaniškasis gripas, pareikalavusi apie 50 milijonų gyvybių. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui pasklido žinia apie didelio masto susirgimus JAV, kurie po kelių mėnesių pasiekė Europą ir jos kolonijas. Apie naująją epidemiją pirmiausia pranešė kare neutralia išlikusi Ispanija, kuri buvo nesuvaržyta cenzūros, nors tuomet  epidemija jau buvo nusiaubusi Prancūziją ir kitas šalis. Dėl šios priežasties gripas gavo „ispaniškojo“ pavadinimą. Daugiausia nežinomybės sėjo sunkiai išaiškinamas sukėlėjas ir jo plitimas, sakoma, kad užsikrėtus buvo mirštama per kelias valandas, tad buvo imtasi panašių saugos priemonių kaip ir šiomis dienomis siekiant apsisaugoti nuo COVID-19 viruso – įvestas karantinas; kino teatrai, bažnyčios bei kitos susibūrimo vietos uždarytos, San Franciske pareigūnai reikalavo, kad kiekvienas nešiotų apsauginį burnos raištį. Tačiau pasitelktų priemonių nepakako sustabdyti gripą. Gripo viruso plitimas buvo greitas, perduodamas seilių lašelių pagalba kalbant, kosint, čiaudant, kurie nuo užsikrėtusiojo patekdavo į kito žmogaus organizmą įkvėpus arba užterštomis rankomis palietus akių, nosies, burnos gleivinę. Sergančiuosius kamuodavo aukšta temperatūra, sausas kosulys, gerklės, galvos ir raumenų skausmas, nuovargis bei silpnumas, o daugelio užsikrėtusiųjų plaučius užpildydavo sekretas, nuo kurio jie tiesiog uždusdavo. Nors iki šiol nėra aišku, kodėl šis gripas buvo toks pavojingas, bet nuo kitų gripo viruso susirgimų išsiskyrė tuo, kad itin paveikdavo jaunus (20-40- metų), sveikus asmenis. Manoma, kad infekuoti buvo apie 50 % tuometinio pasaulio gyventojų, o pandemija per metus nusinešė daugiau gyvybių, nei viduramžių maras per šimtmetį. Nors XX amžiuje buvo keli didelio masto gripo viruso protrūkiai – azijietiškas, Honkongo, tačiau ispaniškasis gripas atėmė daugybę gyvybių ir yra laikomas pavojingiausiu susirgimu istorijoje.

Buboninis maras

Vienu pavojingiausiu ir daugiausiai gyvybių nusinešusiu susirgimu laikomas maras. Juodąja mirtimi vadinama liga ne kartą siautėjo pasaulyje, tačiau istorijoje plačiai minimas XIV amžiuje išplitusi buboninio maro pandemija, apėmusi Europos, Azijos ir Afrikos žemynus. Manoma, jog maro metu mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, tuo metu Europa neteko maždaug trečdalio gyventojų. Siautėjant maro epidemijai gyventojai nespėdavo laidoti lavonų, tad pastarieji gulėdavo namuose ar gatvėse. Ligą sukelia Yersinia pestis bakterijos, kurių pagrindinis rezervuaras yra graužikai. Liga tarp graužikų ir nuo jų žmonėms dažniausiai plinta per infekuotų blusų įkandimus, taip pat į žmogaus organizmą patenka tiesioginio sąlyčio metu su infekuotų gyvūnų/žmonių audiniais, kūno skysčiais. Plaučių maro forma plinta nuo žmogaus žmogui per orą su lašeliais. Ligos simptomai priklauso nuo maro formos – septiceminis, plaučių ar pavojingiausiasis buboninis. Užsikrėtusieji ligos pradžioje karščiuoja, jaučia stiprius apsinuodijimo požymius, vėliau bakterijoms patekus į limfmazgius, pastaruosiuose kyla uždegimas, jie smarkiai patinsta – pavirsta į bubonus. Nors apie marą nėra daug žinoma, tačiau manoma, jog maras buvo ypač paplitęs dėl prastos žmonių higienos ir netinkamo gyvenimo būdo, didelio bakterijų atsparumo – užšaldytuose lavonuose bei blusose gali išsilaikyti net metus laiko, o vandenyje, dirvoje, drabužiuose – apie kelis mėnesius. Šiuo metu maro epidemijų tikimybė gerokai sumažėjo dėl ilgainiui išsivysčiusio paveldimo imuniteto marą sukeliančioms bakterijoms, geresnių medicininių, sanitarinių sąlygų. Tačiau kartais galima rasti informacijos ir apie naujai fiksuojamus maro susirgimus.

Cholera

Cholera yra labai pavojinga, sparčiai plintanti, ūmi bakterinės kilmės žarnyno liga. Vibrio cholerae bakterija dažniausiai užsikrečiama per užterštą vandenį , jūros gėrybes bei užterštą maistą. Tad cholera yra pavojingesnė ir daugiau paplitusi besivystančiose šalyse, kur yra blogos sanitarinės sąlygos, trūksta švaraus geriamojo vandens ir labai didelis gyventojų tankumas, taip pat karo ar stichinių nelaimių nuniokotose šalyse. Pirmieji ligos protrūkiai, nusinešę gausybę žmonių gyvybių minimi dar viduramžiais ir tęsėsi iki  XX a. pradžios. Masiškai užkrečiama liga labiausiai plito XIX amžiuje, kuomet sukėlė net 6 pasaulinio masto epidemijas, pareikalavusias kelių dešimčių milijonų gyvybių. Ligos metu gausiai viduriuojama ir vemiama, organizmas netenka daug skysčių ir mineralų. Ligonį kamuoja stiprus troškulys, retėja šlapinimasis, mažėja šlapimo kiekis, todėl sutrinka inkstų veikla, vystosi širdies nepakankamumas bei kitos komplikacijos, kurios ir lemia didelį mirštamumą. Bakterijos sukeltus protrūkius itin sumažino skiepai ir asmeninė bei geriamojo vandens higiena, tačiau choleros protrūkis užfiksuotas 2010 metais po žemės drebėjimo Haityje. Lietuvoje ligos susirgimų atvejų ne diagnozuojama, bet keliaujantieji po besivystančias šalis turi būti itin dėmesingi ir laikytis rekomendacijų.

Raupai

Viena iš seniausiai datuojamų ir pavojingiausių ligų – raupai. Dar Romos imperijos laikais gyventojus užklupusi pandemija nusinešė maždaug 5 milijonus gyvybių. XVI amžiuje ispanų konkistadorų išplatinti raupai sužlugdė Inkų imperiją – vos per kelerius metus mirė apie 90 procentų inkų populiacijos. Manoma, jog mirtingumas siekė net 30%, o užsikrėtusieji naujagimiai turėdavo tik 20% tikimybę išgyventi, kas trečias pasveikęs nuo šios grėsmingos ligos likdavo aklas. Raupų virusas nuo žmogaus žmogui perduodamas per orą su lašeliais, ypač jei ligonis kosti ir čiaudi ir tiesioginio sąlyčio metu su kūno skysčiais. Virusas taip pat gali plisti per kūno skysčiais užterštus drabužius, patalynę. Ligai būdinga sunki eiga, karščiavimas bei gausus odos ir gleivinių bėrimas, paliekantis duobėtus randus, siautėjo daugybę metų ir aukų nesirinkdavo. Jomis tapo Egipto faraonas Ramzis V, Prancūzijos karalius Liudvikas XV ir Rusijos imperatorius Petras II. Virusas subjaurojo net tokių garsių asmenybių kaip Anglijos karalienė Elžbieta I, Abraomas Linkolnas ar Josifas Stalinas kūnus. Situacija pagerėjo po masinės vakcinacijos ir raupai Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) dėka išnaikinti visame pasaulyje, paskutinis užregistruotas raupų atvejis -1977 m. Somalyje. Šiuo metu raupų virusai oficialiai saugomi tik dviejose laboratorijose – JAV ir Rusijoje.

ŽIV ir AIDS

XX amžiaus maru vadintas žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV), panašu, kad ir XXI amžiuje nepraranda savo aktualumo bei grėsmingumo. ŽIV sukelta neišgydoma infekcinė liga pirmą kartą aptikta 1980 m. Kalifornijoje, JAV. Nėra tikslių įrodymų, tačiau tikėtina, jog šis virusas kilo beždžionėse, o žmogus juo užsikrėtė per beždžionių kraują, kuomet jas medžiojo ar maitinosi žalia mėsa. Manoma, kad beždžionių SIV mutavo į ŽIV, virusą prisitaikiusį prie žmogaus organizmo ir tapusį mirtinu daugeliui infekuotųjų. Virusas, perduodamas per visų rūšių lytinius santykius, per kraują dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis, perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais, taip pat motina gali užkrėsti savo vaiką nėštumo, gimdymo metu arba žindant. Visiškai virusą išnaikinančių vaistų kol kas nėra sukurta, o infekuotųjų imuninė sistema yra bejėgė kovojant su ŽIV. PSO duomenimis, nuo epidemijos pradžios, virusu užsikrėtė 75 milijonai žmonių, iš kurių daugiau nei 32 milijonai mirė. Taip pats svarbu suprasti, kad ŽIV ir AIDS nėra visiškai tas pats. ŽIV yra virusas, kuris, patekęs į žmogaus organizmą, naikina baltuosius kraujo kūnelius (T-limfocitus), imuninėje sistemoje atliekančius labai svarbų vaidmenį kontroliuojant infekcijas. Virusas sukelia ŽIV ligą, kuri turi stadijas. O AIDS vadinamas įgytas imuniteto nepakankamumo sindromas (angl. Acguired Immune Deficiency Syndrome) nustatomas, kai ŽIV užsikrėtusiajam diagnozuojama viena iš AIDS indikacinių ligų. AIDS – tai paskutinė ŽIV ligos stadija. Norintiems daugiau sužinoti apie ŽIV, rekomenduojame tikrais faktais paremtą filmą „Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013).

Ebola

Apie Ebolos hemoraginę karštinę (EHK), arba tiesiog Ebola, tikriausiai esate girdėję daugelis. Dar 2014 m. pasaulį pasklido žinia apie ūmios infekcinės ligos, kurią sukelia Ebolos virusas, protrūkį Afrikos žemyne. Ebolos virusas lengvai plinta tiesioginio sąlyčio metu per sergančio ar mirusio asmens kūno skysčius (kraują, sekretus, spermą) ir kūno skysčiais užterštus daiktus, aplinką. Didžiausia rizika užsikrėsti yra, kai ligonis vemia, viduriuoja ar kraujuoja. Gripą primenančiais simptomais susirgimas pavojingas yra iki šių dienų ir nusinešė daugiau nei trečdalį užsikrėtusiųjų gyvybių. Dideliu mirštamumu pasižyminti liga pirmą kartą buvo nustatyta 1976 m. Afrikoje ir tuo metu letalumas siekė nuo 25 iki 90 proc. Iki šiol nėra sukurtas veiksmingas skiepas, apsaugantis nuo Ebolos hemoraginės karštinės, tačiau galime pasidžiaugti, jog Lietuvoje niekada nebuvo užfiksuota šios ligos atvejų.