Albertas Speeras, vienas iš artimų Adolfo Hitlerio bičiulių, rašė, kad Eva Braun buvo „didžiulis nusivylimas istorikams“. Galbūt ji nuvylė istorikus, bet moteris, kuri Frau Hitler pabuvo vos 24 valandas, kol sutiko dalyvauti bendros savižudybės pakte, žavėjo kitus rašytojus.

Martinas Amisas, ėmęsis naujų bandymų suprasti mąstyseną, kuri eilinę jauną moterį traukė prie megalomaniško diktatoriaus, savo romane „The Zone of Interest“ („Susidomėjimo zona“) iškelia mintį, kad ši pora mylėdavosi nenusivilkusi savo drabužių.

Kaip rašytoja, kurios naujame romane taip pat analizuojamas E. Braun gyvenimas, aš galiu simpatizuoti tam nusivylimui, kurį kelia noras ją suprasti, „The Telegraph“ svetainėj rašo Jane Thynne.

Kaip gali moteris užmegzti romaną su vyru, kuris daugeliu atžvilgių buvo velnio įsikūnijimas? Ar ji viską neigė, ar tiesiog apgaudinėjo pati save? Nėra sudėtingesnio būdo nagrinėti nacių lyderius, negu analizuoti moteris, kurios juos mylėjo. Kartais aukšto rango vyrų asmeninis gyvenimas – jų santykiai su žmonomis ir vaikais – trikdo labiau, negu jų skambios kalbos, nes jis verčia mus žvelgti į juos kaip į žmogiškas būtybes.

Eva Braun sutiko A. Hitlerį, kai jai buvo vos 17 metų. Ji buvo vienuolyne išsilavinimą gavusi mergina, dirbusi oficialiam A. Hitlerio fotografui. Tuo metu pats A. Hitleris buvo 40-ties metų karjerą darantis politikas. Jis turėjo bilietus į operą, ji sutiko, ir taip prasidėjo 12 metų trukę kankinantys jųdviejų santykiai, kuriuos lydėjo keli bandymai nusižudyti ir kurie A. Hitlerio vairuotoją Ericą Kempą paskatino praminti E. Braun „nelaimingiausia moterimi Vokietijoje“.

Iš Evos laiškų mes sužinome, kad jos tėvai nepritarė šiam romanui, ir kad A. Hitleris viešumoje dažnai ją ignoruodavo, vakare tiesiog perduodamas jai voką su pinigais. Kai jai galiausiai buvo skirtas kambarys Berlyno Kanceliarijoje, ji būdavo priversta naudotis galiniu įėjimu, kad niekas jos nepamatytų.

Viešai E. Braun buvo galima pamatyti tik per vakarienes ir šiame straipsnyje paaiškinama, kodėl. A. Hitleris ir jo pakalikai visomis jėgomis stengėsi nuslėpti Evą nuo visuomenės akių ir drausdavo publikuoti bet kokias jos nuotraukas, nes uoliai piršdavo idėją, kad A. Hitleris yra „vedęs Vokietiją“.

Tačiau pati Eva ateities kartoms paliko visiškai priešingą įspūdį. Ji tapo ankstyva kino juostų mėgėja ir kurdavo begales namų įrašų. Šiandien ji nuolat sėdėtų socialiniame tinkle „Facebook“ ir per „Instagram“ skelbtų savo patiekalų nuotraukas ar fotografuotųsi asmenukėms Berghofo rezidencijoje. Viena labiausiai pribloškiančių jos ambicijų buvo vieną dieną nusifilmuoti biografiniame filme apie jos gyvenimą kartu su vyru, kurį ji mėgdavo vadinti „Vilku“.

Tačiau būtent jų seksualinis gyvenimas neišvengiamai tapo ta tema, kuri suteikė peno knygų tomams, nes paprastai manoma, kad būtent sekso srityje atsiskleidžia giliausia asmens esybė. Nuo pat trečiojo dešimtmečio pradžios A. Hitlerį persekiojo gandai apie jo homoseksualumą. Juos kurstė artimi jo santykiai su Ernstu Rohmu – homoseksualiu „Sturmabteilung“ – sukarintos Nacionalsocialistų partijos organizacijos – vadovu.

Yra nemažai priežasčių manyti, kad jam tikrai buvo būdingos užgniaužtos homoseksualumo tendencijos, tačiau šio diktatoriaus susidomėjimas moterimis taip pat yra patvirtintas. Jis kviesdavosi aktores į savo apartamentus „privatiems pasirodymams“. Viena aktorė, Renata Muller, paskleidė gandus apie tariamą A. Hitlerio polinkį žeminti pačiam save: ji pasakojo, esą diktatorius klūpėjo prie jos kojų ir prašė jį spardyti. Kai ji 1937 metais žuvo, iškritusi pro langą, daug kas abejojo išvada, kad ji nusižudė.

Dar daugiau dėmesio sulaukė slapta 1943 metų Amerikos strateginių tarnybų biuro (Centrinės žvalgybos agentūros pirmtakės) ataskaita, kurioje A. Hitleris buvo pavadintas „impotentišku koprofilu“.

Remdamasi Otto Strasserio – vieno iš A. Hitlerio oponentų nacių partijoje – liudijimais, ataskaita tvirtino, kad diktatorius savo dukterėčią Geli vertė ant jo šlapintis ir tuštintis. Nors atskirti tikrovę nuo politiškai motyvuotos propagandos yra sudėtinga, A. Hitlerio pamišimas dėl Geli buvo vienas stipriausių jo gyvenime, ir kai ji nusižudė jo apartamentuose, A. Hitleris buvo atsidūręs ties nervų pakrikimo riba.

Geli, kaip ir Eva, nekėlė jam intelektualinės grėsmės. „Nėra nieko nuostabiau, negu auklėti pagal save jauną žmogų, – manė jis. – 18 ar 20 metų mergina būna lanksti tarsi vaškas“.

Neįmanoma pažvelgti vidun pro miegamojo durų skylutę, bet M. Amiso spėlionėms, esą A. Hitleris dėl higienos manijos buvo „seksualiai tuščias“, prieštarauja to meto stebėtojai, kurie tvirtino, kad A. Hitleris ir Eva tikrai miegodavo vienoje lovoje kaip pora. Berghofe jie turėdavo sujungtus miegamuosius, be to, A. Hitlerio patarnautojas Heinzas Linge taip pat liudijo, kad jie dalydavosi viena lova.

Nors A. Hitlerio tarnaitė Pauline Kohler rašė, kad „A. Hitleris nėra itin geidulingas“, Evos Braun laiškai neatskleidžia nieko neįprasta, išskyrus tai, kad prasidėjus karui, sumenko A. Hitlerio susidomėjimas. Ji rodydavo savo draugėms vieną 1938 metais darytą fotografiją, kurioje matyti ant sofos A. Hitlerio bute Miunchene sėdintis Neville`is Chamberlainas. „Jeigu tik jis žinotų, ką matė ši sofa!“, – girdavosi ji.

Būtų keista, kaip rašo M. Amisas, jei tokios iškreiptos psichologijos asmuo kaip A. Hitleris būtų buvęs „dėmesingas ir aktyvus meilužis“. Tačiau pradėjusi rašyti apie nacių žmonas, suvokiau, kad daugybę žmonių nužudžiusių asmenų sugebėjimas suskirstyti savo gyvenimą atskiromis sekcijomis yra vienas labiausiai trikdančių jų aspektų.

Čeltnamo literatūros festivalyje rašytojas pasakė manantis, kad Vokietijos diktatorius neprisileido Evos pernelyg arti, o orgazmą patirdavo vien žiūrėdamas, kaip ji pasikelia sijoną. Festivalio lankytojams M. Amisas papasakojo, kaip nacių partijos lyderis prisikišdavo į apatines kelnaites švarių servetėlių ir mėgaudavosi savo žmona išlaikydamas „saugų atstumą“.

Naujas dokumentinis filmas „The Decent One“ („Padorusis“), kurį apie Heinricho Himmlerio asmeninį gyvenimą sukūrė žinoma režisierė Vanessa Lapa, analizuoja švelnumo kupinus asmeninius laiškus tarp H. Himmlerio ir jo žmonos Margos. Juose daugiausia rašoma apie jųdviejų dukterį Puppi, nors H. Himmleris ir rengė kasdienes žudynes.

Šis filmas kelia tokius pačius klausimus kaip ir Thomaso Hardingo knyga „Hanns and Rudolf“ („Hansas ir Rudolfas“) apie privatų Aušvico komendanto Rudolfo Hosso gyvenimą: jo vaikai žaisdavo vos už kelių metrų nuo mirties stovyklos, nieko nežinodami apie joje vykstančius siaubingus dalykus. Tyrinėti moteris, kurios mylėjo nacius, nėra gašlu. Tai svarbu, nes žvelgiant į nacių lyderius iš žmogiškosios pusės – kaip į tėvus, meilužius ir sutuoktinius, jų viešoji veikla tampa dar labiau atstumianti.