Ar kada pagalvojote, kaip įvertintumėte savo gyvenimą, jei jums būtų pasakyta, kad po savaitės mirsite?

Ar buvote patenkintas tokiu savo gyvenimu, koks jis yra, ar buvo dalykų, dėl kurių gailėjotės? Bronnie Ware yra slaugytoja, keletą metų dirbusi su mirštančiais pacientais. Dažniausiai ji praleisdavo paskutines dvi ar tris gyvenimo savaites su žmogumi, stengdamasi suteikti jam kuo geresnę savijautą. Savo tinklaraštyje ji rašė apie tai, kokios mintys dažniausiai kyla mirštantiems žmonėms. Jos istorija mane įkvėpė parašyti šį straipsnį.

Kada laikas mirti

Žmonės vystosi ir auga galvodami apie artėjančią savo mirtį. Sužinojau, kad niekada nereikėtų nuvertinti žmogaus galimybių tobulėti. Visi skirtingai reaguojame į žinojimą, kad mirsime.

Kai kurie demonstruoja atgailą, baimę, pyktį, neigimą ir, galiausiai, priima tą tiesą. Visi mano pacientai rado ramybę prieš palikdami šią žemę.

Paklausus, ko mirštantys žmonės gailisi, ar gyvenime būtų darę ką nors kitaip, matau, kad ir vėl kartojasi tie patys atsakymai. Štai kokie dažniausi būna atsakymai į šį klausimą:

1. Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi gyvenimą, kuriame daryčiau tai, kas rūpi man, o ne tai, ko visi kiti iš manęs tikėjosi.

Tai yra labiausiai paplitęs atsakymas. Tą akimirką, kai žmonės supranta, kad jų gyvenimas greitai baigsis, lengvai prisimena visas savo svajones, kurios niekada neišsipildė. Daugelis žmonių neįvykdė nė pusės to, apie ką svajojo, ir turi mirti žinodami, kad svajonės neišsipildė dėl savo pasirinkimų, kuriuos padarė arba nepadarė.

Labai svarbu pabandyti realiai įgyvendinti bent kai kurias svajones, kurias dar galime šiame gyvenime. Nuo to momento, kai netenki sveikatos, jau būna per vėlu. Gera sveikata suteikia mums laisvę, apie kurią tik nedaugelis pagalvojame.

2. Norėčiau, kad būčiau dirbęs mažiau

Beveik kiekvienas mano prižiūrėtas vyras yra tai sakęs. Jie pasiilgo savo vaikų vaikystės ir kokybiško laiko su savo gyvenimo partneriu. Moterys taip pat kalba apie šį sąžinės graužatį, bet mano pacientės dažniausiai yra vyresnio amžiaus žmonės, o šios moterys užaugo kitoje kartoje. Moterys, kurios dažniausiai nebuvo tos, kurios dirbo taip, tarsi turėtų išmaitinti savo šeimą.

Darant daugybę pasirinkimų, susijusių su pragyvenimo lygiu ir pasirinkus tai, kas gyvenime tikrai yra svarbu, visiškai įmanoma gyventi net ir negaunant tokių didelių pajamų kaip šiandien. Mažiau dirbdami suteikiate daugiau laiko sau, šeimai ir draugams.

3. Norėčiau, kad būčiau pakankamai drąsus kalbėti apie savo jausmus

Daugelis žmonių slopina savo emocijas, kad išvengtų konfliktų su kitais. Dėl to užsidarome savyje ir neišvystome viso savo potencialo. Tuo pačiu metu emocijų slopinimas gali sukelti psichinę ligą.

Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių reakcijos. Tačiau nors ir dažnai bijome pasakyti, ką turime omenyje, arba tiesiog paatvirauti, toks elgesys iš esmės sukuria stipresnius ryšius su aplinkiniais. Jei jūsų santykiai neatitinka jūsų tikrojo „aš“, iš tikrųjų, nėra blogai, jei santykiai ir nutrūks. Vadinasi, tai nebuvo tikra.

4. Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšius su draugais

Dažnai nesusimąstome, kokie svarbūs yra mūsų draugai, kai gyvenimo pabaiga labai arti. Daugelis iš mūsų taip susitelkę į save, kad pamirštame puoselėti geras draugystes. Per kelerius metus tos draugystės sužlunga. Labai daug yra tokių, kurie ruošiasi mirti ir kurie gailisi, kad neskyrė pakankamai laiko savo draugams. Kai jau yra mirties patale – kiekvienas pasiilgsta draugo.

Tai nėra neįprastas reiškinys. Gyvename įtemptą gyvenimą, kuriame lengva prarasti ryšį su draugais. Tačiau tą akimirką, kai miršti, fiziniai dalykai, buvę gyvenime, nebetenka prasmės. Pinigai ar statusas nebėra svarbūs. Svarbiausia yra meilė ir santykiai, todėl kai žmogus miršta, tai tampa paskutiniu jo gyvenimo akcentu. Tik meilė ir santykiai.

5. Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesnis

Keista, bet tai labai įprastas atsakymas. Daugelis žmonių nemano, kad laimę, iš tikrųjų, mes galime patys pasirinkti. Mes taip lengvai įstringame senuose įpročiuose ir modeliuose. Mes taip bijome, ką kiti gali pagalvoti ir pamanyti, kad nepakankamai gerai žinome, ar esame laimingi, ar ne. Mes visada siekiame kažko geresnio. Išvaizda, statusas, geresnis darbas, didesnis namas, o gal ir esame laimingi, kiek iš tikrųjų to norime, ir tuo, ką jau turime?

Kai esate ant mirties slenksčio, nebereikia galvoti, ką apie jus gali pagalvoti kiti žmonės. Pagalvokite, kaip nuostabu, kai gali paleisti šią mintį ir mirti su šypsena veide.

Gyvenimas yra pasirinkimas. Tai JŪSŲ gyvenimas. Padarykite išmintingą, sąžiningą ir sąmoningą pasirinkimą. Rinkitės džiaugsmą! Nedvejodami pasidalinkite šiuo straipsniu „Facebook“ paskyroje, juk iš šios moters patirties galima daug ko išmokti.