Pasaulyje rengiami įvairiausi festivaliai – didingi, linksmi, iškilmingi. Vienas iš keistesnių festivalių – Tailande, Lopburio mieste kasmet vykstanti Beždžionių puota. Lopburis, esantis apie 180 km į šiaurės rytus nuo Tailando sostinės Bankoko, yra vienas iš seniausių miestų šioje šalyje, įkurtas daugiau nei prieš tūkstantį metų.

1665m. Ajutajos karalius Narajus Didysis ant Lopburio upės kranto pasistatė sau rūmus ir paskelbė miestą antrąja karalystės sostine. Tačiau po jo mirties Lopburis ištuštėjo ir du šimtus metus buvo apleistas. Pastatai virto griuvėsiais. 1856 m. karalius Monghutas pradėjo miesto atstatymą ir palaipsniui jo reikšmė vis didėjo. 1938 m. čia buvo svarbiausia Tailando karinė bazė.

Šiandien apsilankius Lopbure darosi akivaizdu, kad šio miesto „aukso amžius“ jau praeityje. Dabar šis miestas garsus nebent didžiuliais būriais čia gyvenančių beždžionių. Miesto centre jų yra apie 3000. Nedidelės judrios makakos Lopburyje jau seniai gyvena artimoje žmonių kaimynystėje. Žmonių jos nebebijo. Jei pietaujama lauke, makakos neretai įsigudrina nugvelbti vaisių ar sumuštinį nuo lėkštės.

Vietiniai gyventojai prie jų yra pripratę – lyg prie žvirblių ar įkyrių musių. Tačiau atvykusius turistus beždžionės miesto gatvėse ir jų išdaigos vis dar stebina. Kodėl gi šio susidomėjimo nepaversti pajamų šaltiniu? Nors 95% Tailando gyventojų save laiko budistais, jų pasaulėžiūrai didelę įtaką daro ir induizmo idėjos, kurių neatsiejama dalis – beždžionių kultas.

Tailande tikima, kad žemės plotą, kuriame yra Lopburis, karalius Rama padovanojo didvyriui Hanumanui, pusiau žmogui, pusiau beždžionei, kuris išgelbėjo nuotaką iš dešimtgalvio siaubūno, ir kad šiandieniniai miesto gyventojai yra tiesioginiai Hanumano palikuonys, tai yra susiję su beždžionėmis kraujo ryšiais. Taigi beždžionės ne tik turi teisę gyventi mieste, bet ir atneša sėkmę.

Nenuostabu, kad jomis rūpinamasi, jos maitinamos. Tačiau Beždžionių puotos tradicija neturi šimtamečių šaknų, tai yra palyginti nauja šventė, atsiradusi kaip vietinio verslo skatinimo idėja, siekiant išnaudoti patogią Lopburio geografinę padėti ir sudominti turistus. Kodėl egzotiškų potyrių išsiilgusio vakariečio kelionės į Tailandą  nepaįvairinus smagiu reginiu?

Beždžionių puotos idėja 1989 m. kilo vieno viešbučio valdytojui Yongyuth Kitwattananusont, o idėjos įgyvendinimui buvo pasitelkta Tailando Turizmo Valdyba, skyrusi festivaliui finansavimą. Lopburio makakos nesuka galvos, iš kur atsiranda tūkstančiai kilogramų maisto ir kas už jį sumoka. Jos tiesiog mėgaujasi maisto įvairove ir gausa. Beždžionių puota vyksta senos khmerų šventyklos Pra Prang Sam Yot griuvėsiuose – dauguma beždžionių kaip tik čia ir gyvena.

Tačiau tai nėra paprastas gyvūnų šėrimas ant žemės papiltais vaisiais. Beždžionės vaišinamos su didžiausia pagarba ir prabanga. Kvietimai atvykti į puotą iš anksto dalinami beždžionėlėms arba pakabinami ant riešutmedžių. Patiekiamos vaišės papuoštų net ir prabangiausio restorano stalą – jas su džiaugsmu ruošia geriausi virtuvės šefai. Puota yra vegetariška – vaisių salotos, lipnūs balti ryžiai ir kiti gardumynai. Pavyzdžiui tradicinis Tailando desertas, vadinamas Thong yod – „auksinė ašara“, pagamintas iš kiaušinio trynio.

Jį pagaminti yra labai sudėtinga – nelengva iš kiaušinio trynio išgauti ašaros formą, tačiau visos pastangos skirtos parodyti, kad garbingųjų Lopburio gyventojų šventei negaila nei laiko, nei produktų. Bananai, mangai, obuoliai, ananasai, durianai ir kiti tropikų vaisiai sudėti vaizdingais kalnais. Kai kurie vaisiai patiekiami įšaldyti į ledo gabaliukus, kuriuos beždžionės laižo ir daužo, negalėdamos pasiekti geidžiamo kąsnelio.

Koks puikus kadras turistui su fotoaparatu! Vaišės patiekiamos ant ilgų stalų, uždengtų prabangiomis raudonomis staltiesėmis, kurios, beje, neilgai išlieka švarios. Po to, kai maistas patiekiamas, netenka ilgai laukti, kol beždžionės įsismagins. Plaukuotieji svečiai, kurių į puotą susirenka apie tris tūkstančius, negaišta laiko: sočiai prisikimšę skrandžius, jos šoka ant stalų, gurkšnoja gaiviuosius gėrimus iš skardinių, mėto maistą vienos į kitas, o taip pat ir į žiūrovus.

Reginiu patenkinti turistai darbuojasi fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Ir netrukus Lopburio beždžionių puotos epizodai socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose ir žiniasklaidos priemonėse pasklinda po visą pasaulį. Beje, išdykę ir vikrios makakos nepraleidžia progos nugvelbti mažiau apdairaus turisto fotoaparatą, rankinę, mobilų telefoną ar akinius. Kur jos deda pavogtus daiktus ir ką su jais daro, nežinia.

Beždžionių puotos festivalis vyksta kartą per metus, paprastai – paskutinį lapkričio savaitgalį. Kai jis pasibaigia, miestelis vėl grįžta į lėtą, ramų gyvenimo ritmą. Jauki, turistų dar beveik neatrasta vieta, kur galima atvykti į neilgas pažintines keliones , ramiai pasivaikščioti, apžiūrėti istorinius pastatus, senų khmerų šventyklų griuvėsius, rūmus ir bokštus ar iš arčiau pamatyti tipišką tajų buitį. Tik saugokite savo daiktus nuo drąsių, išdykusių nenuoramų Hanumano palikuonių!