Fiodoras Jeftichewas sirgo reta liga – hipertrichoze. XIX amžiuje jis pelnė šlovę kaip cirko keistuolis, parodydamas savo neįprastą išvaizdą visuomenei. Cirko prodiuseris vargšą berniuką net privertė urgzti, todėl žiniasklaida paskatino jį vadinti „Jo Jo berniukas šuns veidu“.

Šiandien yra gerai žinomos įvairios retos genetinės ligos hipertrichozės (per didelio plaukuotumo) priežastys – nuo hormoninių sutrikimų iki nervų sistemos sutrikimų. Tačiau dar XIX amžiuje to nebuvo galima paaiškinti. Arba veikiau buvo laikoma atavizmu, t. y. grįžimu į protėvių išvaizdą, kai buvo manoma, kad plaukuoti žmonės yra artimesni su gyvūnais. Tokie asmenys, kurių visas veidas, kaklas, pečiai ir nugara dažnai buvo padengti plaukais, buvo vadinami „šunų žmonėmis“.

Imperatoriškojoje Rusijoje XIX amžiaus pabaigoje išleistame „Brockhaus“ ir „Efron“ enciklopedijos žodyne įvardijami du nuo šios nelaimės kenčiantys žmonės:  Fiodoras Adrianas Jeftichewas ir kitas berniukas Fedoras Petrovas, kuris gyveno kartu su juo. „Tiek Jeftichewo, tiek Petrovo plaukai yra ilgi ir lygūs, jie dengia kaktą, nosį ir ausis“, – rašoma įraše.

Plaukuoti Kostromos žmonės

Pasak vietos istorijos muziejaus, Fiodoras Adrianas Jeftichewas ir Fedoras Petrovas gimė kaimyniniuose kaimuose netoli Manturovo miesto, Kostromos regione. Adrianas buvo vedęs ir turėjo du vaikus, tačiau jie mirė maži (ar jie taip pat sirgo hipertrichoze, nėra žinoma). Žinia apie neįprastą Adriano išvaizdą žaibiškai pasklido po visą šalį, kur antropologai juo moksliškai domėjosi.

„Visas Jeftichewo veidas, išskyrus akių vokus ir ausis, buvo padengtas švelniais, gauruotais, šilkiniais, šviesiai pelenų spalvos plaukais, kurie buvo pusės ar daugiau piršto ilgio”, – Adrianą apibūdino zoologas Fedoras Brandtas.

Likimas suvedė Adrianą su jaunu Fedoru, dar vienu keistu Kostromos gyventoju, kai vienas verslininkas pakvietė juos kartu pasirodyti vietinėse šventėse. Pristatytas kaip tėvas ir sūnus, egzotiškas duetas susilaukė  didelio visuomenės dėmesio. Adrianas priėmė Fedorą į savo namus ir suteikė jam savo pavardę, taip jis tapo berniuko įtėviu. Kas atsitiko tikriems Fedoro tėvams, nėra žinoma.

„Plaukai ant galvos buvo tamsiai blondiniški, ant kaktos – šviesiai rusvi ir geltonai pilki apatinėje veido dalyje. Ant jo liemens ir galūnių, išskyrus rankas, kojas, kaklą ir vidinę rankų pusę, plaukai buvo beveik bespalviai, bet stori, iki 6 centimetrų ilgio“, – taip Brandtas apibūdina Fedorą.

Pasaulinis turas

1883 m. Adrianas ir Fedoras buvo pakviesti į pasirodymus užsienyje. Jie greitai tapo Europos keistuolių šou žvaigždėmis, koncertuodami Paryžiuje, Berlyne ir kituose dideliuose miestuose.

Jų pasirodymai atnešė labai daug pinigų nežinomam verslininkui. Adrianas elgėsi kaip tikra super žvaigždė, savo sutartyje numatydamas priedus, įskaitant, kaip teigiama, raugintus kopūstus ir degtinę. Akivaizdu, kad jo reikalavimai buvo patenkinti, nes jis netrukus mirė nuo alkoholizmo.

Tačiau Fedoras toliau koncertavo ir netgi pranoko Europos triumfą – garsus JAV verslininkas, Phineasas Barnumas, pakvietė dabar jau paauglį prisijungti prie savo cirko, kuriame išgarsėjo generolas Tomas Thumbas, „Fidžio undinė“ ir Siamo dvyniai.

Fedoras puikiai derėjo prie ansamblio, kurį Barnumas pavadino „Didžiausiu pasirodymu Žemėje“. Jo šlovė pasklido po visą Ameriką – pravardėmis „Jo-Jo“  ir „Berniukas šuns veidu“! 1886 m. Kentukio laikraštis jį apibūdino kaip „vieną įdomiausių gyvų keistuolių“.

Be to, Barnum sukūrė išgalvotą berniuko istoriją, kad dar labiau suintriguotų jau esančią auditoriją. Neva tankiame Rusijos miške, Fedorą surado medžiotojai, kur jis ir jo plaukuotas tėvas, kaip laukiniai gyvūnai, gyveno oloje. Pagal sugalvotą scenarijų, į vilką panašus tėvas puolė medžiotojus ir buvo sušaudytas besiginant, o po to sūnus buvo išvežtas į Ameriką ir jį prisijaukino ne kas kitas, o pats Barnumas. Norėdamas efektingai užbaigti pasirodymą, Fedoras buvo priverstas urgzti, rodyti dantis ir net, minios džiaugsmui, valgyti žalią mėsą.

Pasak tų, kurie asmeniškai pažinojo Fedorą, iš tikrųjų jis buvo gerai išauklėtas, išsilavinęs ir kuklus. Jis gyveno ramų gyvenimą, mokėjo kelias kalbas ir mėgo skaityti. Jis nesusirado žmonos ir vaikų nesusilaukė.

Po beveik 20 metų sėkmės, Fedoras ėmė vis labiau jaustis vienišas ir ilgėjosi gimtinės, net per Rusijos konsulatą siuntė laiškus, kad sužinotų apie motinos likimą. Bet Barnumas pajautė žvaigždės sėkmę ir jo nepaleido; Fedorui neliko nieko kito, kaip tik tęsti pasirodymą.

1903 m., ture po Graikiją, jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė.