Indijos britei Anitai Moorjani 2006-ųjų vasario antrą daktarai pasakė, kad jai liko tik kelios valandos gyventi – ji merdėjo nuo limfomos, limfinės sistemos vėžio. Tą dieną ji turėjo mirti. Tačiau nemirė. Patekusi į komą moteris suprato tai, kas jai leido žaibo greičiau pasveikti. Tiesiog neįtikėtina istorija, tačiau taip iš tiesų buvo.

„Iki to laiko, su vėžiu kovojau jau ketverius metus. Ši liga per tą laiką išplito po visą mano kūną. Tuo metu turėjau auglių, kai kurie iš jų buvo citrinos dydžio. Jie buvo paplitę po mano galvą, kaklą, krūtinę ir pilvą. Mano plaučiai buvo užpildyti skysčiu, o raumenys sunyko. Atrodžiau kaip skeletas. Negalėjau virškinti maisto, nuolat turėjau temperatūros, ant mano kūno buvo atsivėrusios žaizdos. Negalėjau vaikščioti, o be deguonies bako negalėjau kvėpuoti“, – pasakojo indų kilmės amerikietė.

Tad tą rytą, vasario antrąją, A. Moorjani pateko į komą – jos organai nebefukncionavo. Moters šeimai daktarai pasakė: jeigu yra kas nors, ką Anita turėtų pamatyti prieš išeinant, tai buvo pats metas.

Komoje viską suprato

Anita pasakoja, kad, nors ir atrodė, kad ji yra komoje, o jos akys buvo užmerktos, ji viską suvokė.

„Aš suvokiau, kaip jautėsi mano vyras, ką darė daktarai – atrodė, kad aš turėjau 360 laipsnių periferinę regą, ir ne tik tame kambaryje, bet ir toliau. Atrodė, kad aš tapau didesne nei mano fizinis kūnas. Aš galėjau matyti savo kūną, gulintį ligoninės lovoje, bet aš nebebuvau prie jo prisirišusi. Atrodė, kad aš galėjau būti bet kur.

Tuo metu aš buvau Hon Konge, bet mano brolis buvo Indijoje, ir aš mačiau, kaip jis skubėjo į lėktuvą, norėdamas mane pamatyti prieš mirtį“, – „TEDx“ pokalbiuose pasakoja Anita.

Moteris sako, kad tuomet, būdama komoje, ji pamatė ir savo mirusius tėtį bei draugę, su kuriais ji jautė ryšį.

Anita sako atsidūrusi tokioje būsenoje, kai jai tapo viskas aišku, ji viską suprato:

„Supratau, kodėl sirgau vėžiu, supratau, kad esu daug didesnė ir galingesnė nei mes manome būdami savo fiziniame kūne. Aš taip pat jaučiausi lyg būčiau susijungusi su visais: gydytojais, savo mama, broliu, vyru – visais. Pajutau, kad mes visi dalinamės ta pačia sąmone.

Galėjau jausti mano artimųjų kančią, gydytojų pasidavimą, tačiau tuo pačiu metu aš emociškai neįsitraukiau į visą šią dramą. Jaučiau, kaip mano tėtis norėjo man pasakyti, kad tai dar ne mano laikas, kad aš turiu grįžti atgal į savo kūną. Iš pradžių aš nenorėjau grįžti, nes nemačiau nė vienos vienos priežasties, kodėl turėčiau grįžti į taip sergantį kūną: aš buvau našta šeimai, aš kentėjau – nebuvo jokios priežasties“, – pasakoja moteris.

Pasveiko per kelias savaites

Kitą momentą ji sako supratusi, kad dabar, kai ji jau žino tai, ką ji žino, Anita suprato, kad, jeigu ji pasirinks grįžti į kūną, jis pasveiks labai greitai.

„Tad nutariau grįžti atgal ir išgirdau mano tėtį ir draugę sakant: „Dabar, kai žinai, kas iš tikro esi, grįžt ir gyvenk savo gyvenimą be baimės. Tą akimirką aš atsibudau iš komos. Mano šeima neapsakomai džiaugėsi mane pamatę, o gydytojai negalėjo paaiškinti, kaip tai įvyko. Tada aš jau žinojau, kad pasveiksiu, ir taip ir pasakiau savo šeimai“, – sako moteris.

Anita pasakoja toliau: po penkių dienų augliai jos kūne susitraukė 70 proc., o po penkių savaičių ji buvo išleista iš ligoninės – vėžys buvo išgydytas.

„Ši patirtis visiškai pakeitė mano požiūrį į ligą, į mane ir visą mano pasaulio suvokimą“, – sako ji.

Tarsi sandėlyje su žibintuvėliu

Moteris sako, kad jos patirtį galima apibūdinti sandėlio metaforą. Ji prašo įsivaizduoti didelį sandėlį, kuriame esi su žibintuvėliu.

„Matai tik tą, ką apšvieti – tai lovą, tai stalą, tai dėžes. Staiga sandėlyje užsidega šviesa, ir tu pamatai, kad tas sandėlis yra didesnis nei kada galėjai įsivaizduoti, kad jis pilnas lentynų, kuriose yra visi daiktai, kuriuos gali įsivaizduoti ir net tie, kurių įsivaizduoti negali. Dabar įsivaizduok, kad šviesa vėl dingsta ir tu vėl turi vieną žibintuvėlį. Tu vėl gali matyti tik tai, kur pašviečia žibintuvėlis, bet dabar tu jau žinai, kad yra daug daugiau. Aš taip ir jaučiuosi dabar“,– sako moteris.

Tad A. Moorjani sako, kad ten, kur yra mūsų dėmesys, ten ir yra mūsų realybė.

„Pagalvokite apie visas kampanijas apie vėžį ir pagalvokite, jeigu mes tiek pat pinigų ir pastangų įdėtume į geros savijautos kampanijas. Mes turėtume visiškai kitokį pasaulį“, – sako ji.

Anita nusprendžia pasidalinti penkiomis didžiausiomis pamokomis, kurias ji išmoko per visą šią patirtį.

Pirmoji pamoka

„Svarbiausias dalykas, kur mes turime sutelkti savo dėmesį, tai meilė. Aš supratau, kad viena iš priežasčių, kodėl susirgau vėžiu, buvo ta, kad nemylėjau savęs. Tai yra ypač svarbu. Kai mes mylim save, mes save vertiname, mes neturime priežasties kontroliuoti kitus ar tyčiotis iš kitų ir mes neleidžiame kitiems kontroliuoti mus ar tyčiotis iš mūsų. Tad kuo tu labiau myli save, tuo turi daugiau meilės duoti kitiems“, – sako Anita.

Antroji pamoka

Kitas dalykas, kurį Anita suprato, yra tai, kad turi gyventi savo gyvenimą be baimės.

„Mes išmokomi bijoti visko: aš bijojau vėžio, valgyti netinkamą maistą, bijojau supykdyti kitus žmones, susimauti. Žmonės mano, kad baimė juos apsaugo. Tai nėra tiesa. Meilė jus apsaugo. Kai tu myli save ir kitus, tu pasirūpinsi, kad saugus būtum ir tu, ir kiti“, – sako knygos „Miriau, kad tapčiau savimi“ autorė.

Trečioji pamoka

Dar vienas esminis dalykas gyvenime – humoras, juokas ir džiaugsmas.

„Mes gimėme žinodami, kad juoktis yra svarbu – juk tai vaikai ir daro nuolatos. Juokas bei radimas savojo džiaugsmo gyvenime yra daug svarbiau nei bet kokia dvasinė praktika“, – sako ji.

Ketvirtoji pamoka

Anita sako supratusi, kad gyvenimas, kartu su visomis problemomis, tikrai yra dovana.

„Daugelis mūsų gyvena taip, tarsi gyvenimas būtų pareiga, darbas, bet taip neturėtų būti. Tik kai mes ką nors prarandame, suvokiame to dalyko vertę. Man reikėjo prarasti gyvenimą, kad suvokčiau jo vertę.

Net ir iššūkiai gyvenime yra dovana. Vėžys man buvo didžiausias iššūkis, bet dabar suvokiu, kad ir didžiausia dovana. Anksčiau maniau, kad vėžys mane žudė, bet aš pati save žudžiau dar prieš ateinant vėžiui. Ši liga išgelbėjo man gyvybę.

Tad visi iššūkiai yra dovana. Jeigu tu šiuo metu tai išgyveni ir jautiesi, kad tai nėra dovana, tai reiškia, kad dar nenuėjai iki galo“,– sako Anita.

Šaltinis: tv3.lt