Jūsų žmona nėra jūsų nuosavybė. Susituokdama su jumis ji neperdavė jums savo sielos sutarties. Ji gali būti jūsų, bet turite to nusipelnyti.

Taip, moterys palieka net savo mylimus vyrus. Joms tai nėra lengva. Tai išplėšia jų širdį iš krūtinės ir suplėšo ją į mažus gabalėlius, bet jos vis tiek tai daro. Jos sukaupia drąsą ir išvyksta, kad niekada nebesugrįžtų. Moterys palieka net tuos vyrus, su kuriais susilaukė vaikų, sukūrė namus ir dešimtmečius gyveno kartu, nesvarbu, kaip stipriai juos vis dar myli.

Moterys palieka vyrus dėl daugelio priežasčių, tačiau apie vieną iš jų norėtųsi kalbėti labiau – moterys palieka vyrus, nes jų vyrai neegzistuoja šalia. Ne, visai jų nebūna. Ne taip, kaip jos norėtų. Užuot bent retkarčiais pabuvę su jomis, šie vyrai dirba, žaidžia futbolą, sėdi prie kompiuterio, žiūri televizorių, visą savaitgalį žvejoja… Jų užsiėmimų sąrašas labai ilgas.

Labiausiai erzina tai, kad dažniausiai šie vyrai visai nėra blogi. Jie yra geri tėvai. Jie aprūpina savo šeimą. Jie mandagūs ir draugiški. Yra tik vienas „bet“… Jie laiko savo žmoną savaime suprantamu reiškiniu. Jie mano, kad ji „niekur nedings“.

„Jūsų žmona nėra jūsų nuosavybė. Susituokdama su jumis ji neperdavė jums savo sielos sutarties. Ji gali būti jūsų, bet turite to nusipelnyti.“

Vyrai… supraskite vieną dalyką: aš nesistengiu teisti ir tikrai nesakau, kad esu aukščiau visko. Tiesiog kaip specialistė sakau tai, ką matau. Jūs turite pilną teisę pykti, įsižeisti ar netikėti manimi, bet tai neturės jokios įtakos faktui, kad jūsų žmona nėra jūsų nuosavybė.

Ji nėra nemokama virėja, tarnaitė ir namų šeimininkė, kuri ištveria bet kokį apsileidimą ir niekada jūsų nepalieka. Jūs neturite sutarties su jos siela. Taip, ji gali jums ją padovanoti, bet jūs turite jos nusipelnyti. Kiekvieną dieną.

Turite ją bandyti užkariauti kiekvieną dieną, tarsi tai darytumėte pirmą kartą – visų pirma savo buvimu ir dėmesiu jai. Su savo meile, nukreipta į ją. Ji nori jausti, kad ją prisimenate, net jei esate visiškai užverstas darbu, ir žinoti, kad skubate namo ne tik todėl, kad ten yra maisto, bet ir todėl, kad ji jūsų ten laukia.

Ji nori žinoti, kad gali kreiptis į jus su bet kokia problema, o jūs jos neatstumsite, nes esate „per daug pavargęs“, bet ją išklausysite. Jūs klausysitės, o ne išsiblaškę kikensite, sakydami: „Taip taip, brangioji“. Jūs jos neraminsite ir nesakysite, kad ji per daug emocionali. Ir jūs tikrai nevaidinsite velnio advokato.

„Ji nori jausti jūsų meilę ir aistrą. Ar jūs pats ją jaučiate?“

Ji nori jausti jūsų meilę, taip pat ir lovoje. Jai neužtenka švelnaus glostymo prieš miegą ar greito sekso. Ji nori jausti jūsų meilę ir aistrą. Ar galite tai pajusti? Ar galite jai tai parodyti? Ir ne tik aistrą lovoje – ne, kalbu apie jūsų meilę gyvenimui kartu su ja.

Ar ją turite? Jei ją iš tiesų turite, tai patraukliausias bruožas, už kurio visai nesimato jūsų žilos galvos ir alaus pilvo. O jei aistra išblėso, kokia to priežastis? Kur ji dingo? Sužinokite. Raskite ją. Jei to nepadarysite, jūsų laikas su šia moterimi bus gyvenamas į kreditą, bet anksčiau ar vėliau turėsite apmokėti sąskaitą.

Atidžiau pažvelkite į tai, kaip jos klausotės. Ar jūsų mintys nesiblaško dėl nereikšmingų dalykų, kai šalia yra svarbiausia jūsų gyvenimo moteris? Kaip giliai ją matote, kai į ją žvelgiate? Dar kartą pažvelkite į ją ir pabandykite pamatyti giliau ir pilniau. Pagaukite jos žvilgsnį ir laikykite jį kuo ilgiau – daug ilgiau nei įprastai.

Jei ji paklaus, ką darote, atsakykite: „Noriu pažvelgti į tavo sielą. Noriu į tave pažvelgti giliau nei bet kada anksčiau. Noriu pažinti tave iš tikrųjų. Net ir dabar, po tiek kartu praleistų metų, kasdien vis dar pažįstu tave iš naujo, ir kaskart iš naujo tave įsimyliu.“ Tačiau taip sakykite tik tada, jei giliai širdyje žinosite, kad tai tiesa.

Palieskite ją, stengdamiesi į šį prisilietimą sudėti visus savo jausmus ir dėmesį. Prieš ranka paliesdami jos odą, atkreipkite dėmesį į tai, kaip jaučiatės. Stenkitės pajusti kiekvieną prisilietimo atspalvį.

Kas vyksta jūsų viduje? Ką jaučiate, kai liečiate savo moterį? Pastebėkite viską, net pačias subtiliausias emocijas ir pojūčius (tai, ką darote, kartais vadinama sąmoningumo praktika, kuri taikoma ir daugeliui kitų dalykų). Tai darydamas pasakykite žmonai, kaip jaučiatės – kiekvieną akimirką.

„Pasistenkite bent penkias minutes per dieną skirti visą dėmesį moteriai, kuri kadaise buvo jūsų gyvenimo partnerė, kad ir kokia užimta būtų jūsų diena.“

Bet juk jūs esate suaugęs vyras. Esate beprotiškai užsiėmęs. Esate užverstas darbu, projektai įsibėgėja, o jei jų neatiduosite laiku, viršininkas ant jūsų supyks. Jūs tiesiog neturite tam laiko, be to, turite šeimą, kurią reikia išmaitinti. Tarkime, kad tai tiesa, ir dabar tiesiog negalite skirti žmonai viso vakaro. Bet… kaip dėl penkių minučių? Tik penkios minutės per dieną? Tikiuosi, kad esate pasirengęs tai padaryti?

Kalbu ne apie prabangią vakarienę ar šiltą, romantišką pasimatymą (nors retkarčiais pasistenkite ir jiems skirti laiko – patikėkite, tai bus tik į naudą jūsų santykiams). Kalbu apie pažadą, kurį turite duoti sau – pažadą bent penkias minutes per dieną skirti visą savo dėmesį moteriai, kuri kadaise buvo jūsų gyvenimo partnerė. Pažadas per tas penkias minutes būti visiškai atviram – žiūrėti į ją ir klausytis jos nesmerkiant ir nesipiktinant.

Ar esate pasiruošę tai daryti? Jei taip, lažinuosi iš bet ko – kartą „paragavę“ tokių malonių teigiamų pojūčių, nenorėsite sustoti. Ir vėliau penkių minučių jums tikrai neužteks.

Ir dar vienas svarbus dalykas: anksčiau aprašyta lyčių dinamika visai nėra vienpusė. Tai gali būti taikoma ir vyrams, ir moterims.