Šią tragišką istoriją savo prisiminimuose pavadinęs „Išėjo tėvelis lovos pakloti…“ aprašė vienas šviesiausių visų laikų kretingiškių – Ignas Jablonskis (1911–1991 m.), inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas, Sibiro tremtinys, humanistas.

Kasmet gegužės 8–9 dienomis visas civilizuotas pasaulis mini Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines. Tarp jų ir Lietuva. Deja, neretai pas mus, o ypač rajonuose, apie tai pamirštama. Nacistinės Vokietijos kariuomenė Kretingą užėmė jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.

Kartu su ja į Kretingą iš Vokietijos atvyko ir SD Tilžės ruožo agentas Pranas Jakys, iki 1940 metų liepos mėnesio čia dirbęs saugumo policijos viršininku. Gavęs didelius gestapo įgaliojimus, P. Jakys buvo paskirtas Kretingos saugumo policijos viršininku ir tapo pagrindinių žydų, sovietinių aktyvistų ir jam neįtikusių vietinių gyventojų areštų bei žudynių organizatoriumi Kretingos apskrityje.

Jis kartu su savo pavaduotoju Gabrieliu Bražinsku ir Tilžės operatyvinio būrio gestapininkais 1941 m. birželio 25 d. Kvecių miškelyje surengė ir pirmąjį Kretingos sovietinių aktyvistų bei žydų tautybės vyrų „teismą”, kuris 215 žmonių čia pat „nuteisė“ ir sušaudė, o 35 iš jų buvo pasigailėta.

Vėliau P. Jakys dalyvavo Veiviržėnų, Palangos ir kitų Kretingos apskrities miestelių žydų žudynėse, su savo sėbrais grobė jų pinigus ir turtą. Dalis pinigų buvo išleista degtinei pirkti ir žudikams vaišinti. Įprastai žmonių žudynėse dalyvaudavo lietuvių saugumo, kriminalinės, viešosios bei pagalbinės policijos pareigūnai.

Šaudant didesnes žmonių grupes dalyvaudavo ir nacių gestapininkai. Taip Kretingos rajone nužudžius tūkstančius nekaltų žmonių, iškilo masinių kapų kauburiai. 1944 m. kartu su besitraukiančiais naciais į Vokietiją pabėgęs P. Jakys 1958 m. Ulmo mieste vykusiame teismo procese kartu su kitais Tilžės gestapo operatyvinio būrio pareigūnais buvo kaltinamas 818 žmonių nužudymu ir nuteistas 7 metus kalėti.

Talentingas odininkas

1941-ųjų rudenį Kretingos rajone, neskaitant keleto Salantų ir Darbėnų apylinkėse besislapstančių žydų, nenužudyta liko tik viena žydų šeima. Tai Salantuose gyvenę odininkas Chaimas Kaplanas, jo žmona ir du vaikai. Ch. Kaplanas gimė 1905 m. Salantuose ir dar jaunystėje pasirinko odininko profesiją.

1931 m. išleistame leidinyje „Visa Lietuva“ Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše randama ir jo pavardė. Skiltyje „Užsiėmimo rūšis“ įvardijama veikla „Odų fabrikai ir dirbtuvės“. Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenę žydai vertėsi daugiausia prekyba ir amatais. Salantuose geru savo amato išmanymu ir gaminių kokybe garsėjo nagingas odininkas Ch.

Kaplanas. Iš jo produkciją pirkdavo ne tik vietos ir apylinkių gyventojai, bet ir kiti amatininkai: siuvėjai, batsiuviai, pakinktininkai. Odos išdirbimas buvo gana sudėtingas – daug darbo ir žinių reikalaujantis – procesas, todėl odininko profesija buvo svarbi ir visų vertinama. Naciai, supratę, kad be vienintelio odininko Salantų ir apylinkių žmonės neišsivers, jį ir jo šeimą paliko gyventi, kol jis ką nors iš vietinių lietuvių išmokys šio amato.

Nuspręsta nužudyti

Taip atėjo ir 1942 metų pavasaris, kai nacistinei valdžiai Kaplanų šeimos buvimas šioje žemėje tapo nepageidaujamas, todėl nuspręsta ją nužudyti.

Vienoje dalyvavimu genocide įtariamojo Salantų apylinkių gyventojo byloje išlikęs 1964 m. kovo 14 d. užrašytas buvusio salantiškio Petro Kazragio liudijimas apie Kaplanų šeimos egzekuciją. Kazragis, iki karo Salantuose garsėjęs savo kairiosiomis pažiūromis, tik jam prasidėjus, vietos policijos buvo suimtas ir laikomas Kretingos saugumo policijos daboklėje.

1942 m. balandžio 25 dieną jis kartu su kitu suimtuoju Gruodžiu bei Kretingos saugumo policijos darbuotojais, tarp kurių buvo ir P. Jakys bei G. Bražinskas, nuvyko į Salantų policijos nuovadą. Čia jiems abiem buvo duoti kastuvai ir jie kartu su pasmerktuoju odininku Ch.

Kaplanu policininkų buvo nuvesdinti į Salantų žydų kapines. Visų trijų pastangomis iškasus duobę, prie kapinių policijos mašina buvo atvežta Ch. Kaplano šeima: žmona ir du vaikai. Pačiam Ch. Kaplanui budeliai išlipti iš duobės neleido, todėl jis, paduodamas ranką, padėjo žmonai ir vaikams saugiai į ją sulipti.

Pabėgo nuo galvažudžių

Lipdami į duobę vaikai jau suprato, kas jų laukia, ir baisiai klykė. Budeliai Ch. Kaplano šeimos nariams liepė sugulti duobėje veidu žemyn, o P. Kazragį ir Gruodį pavedėjo toliau ir liepė nusisukti. O tada pasigirdo šūviai. Pasibaigus egzekucijai, lavonus užkasė tie patys P. Kazragis ir Gruodis.

1942 metų vasarą, vežant sušaudyti grupę kalinių, P. Kazragiui ir dar keliems suimtiesiems nuo P. Jakio galvažudžių pavyko pabėgti, išlikti gyviems ir sulaukti išvadavimo iš nacių jungo. P. Kazragio parodymai tapo svarbiu liudijimu apie nacių ir jų vietinių padėjėjų žvėriškus, genocidui prilyginamus nusikaltimus.

Šią tragišką istoriją savo prisiminimuose pavadinęs „Išėjo tėvelis lovos pakloti…“ aprašė vienas šviesiausių visų laikų kretingiškių – Ignas Jablonskis (1911–1991 m.), inžinierius, kraštotyrininkas, archeologas, muziejininkas, Sibiro tremtinys, humanistas.

„Kaip reta išimtis Salantų miestelyje iki 1942 metų pavasario buvo palikta nenužudyta viena žydų šeima. Tėvas buvo amatininkas – odininkas. Nesant kas galėtų jį pakeisti, žydas buvo paliktas gyventi tol, kol ką nors iš lietuvių išmokys to amato.

Mokyti jis sutikęs su sąlyga, kad mokymo laikotarpiu nenužudys jo žmonos ir vaikų. Dar gestapo prašęs, kad atėjus laikui mirti, nužudytų visą šeimą kartu ir palaidotų vienoje duobėje. Šį kuklų jo prašymą gestapas pažadėjo patenkinti.

Mokymas užsitęsė iki pavasario. Toliau vokiečiai nebesutiko laukti ir balandžio 25 dieną, pavakarėje, šio žydo šeima buvo iškviesta į Salantų policiją, kur jų jau laukė budeliai. Policijoje vyrui buvo įduotas kastuvas ir su stipria apsauga išvarytas į žydkapį išsikasti duobės sau ir šeimai. Žmona su vaikais buvo palikti Salantų policijos būstinėje.

Vaikams greit nusibodo laukti, jie užsinorėjo miego ir ėmė prašyti motinos, kad juos paguldytų. Motina seniai išverktomis, ašarotomis akimis vaikus glamonėjanti ir raminanti: „Palaukite, vaikeliai, tėvelis jau išėjo lovelės pataisyti, tuojau eisime amžino miego.“ Vaikai tų skausmingų motinos žodžių dar nesupratę, tik kraipę galvutes ir prašėsi miego.

Pagaliau grįžęs vienas budelių ir žydę su vaikais, dailiais papurgalviais, išsivaręs į žydkapį…“ Šie kraupūs prisiminimai ir žmonių liudijimai rašomi ne tam, kad būtų šiurpinami skaitytojai, o tam, kad dabartinė ir ateities kartos sužinotų bei geriau suprastų, kokią „laisvę“ Lietuvai nešė nacistiniai okupantai ir jų vykdyta rasistinė atskirų tautų naikinimo politika.

Kasmet minėdama Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines žmonija siekia ir tikisi, kad tai ateityje niekada daugiau nepasikartotų.