Kai žmonės kariauja, aukomis tampa ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvūnai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vos per vieną savaitę Jungtinėje Karalystėje buvo užmigdyta daugiau nei 750 tūkst. kačių ir šunų.

Toks neįsivaizduojamas skaičius gyvūnų buvo nužudytas dėl to, kad žmonės buvo raginami taip padaryti, nes niekas nežinojo, kokia ateitis laukia šalies. Ši tragedija nuo to laiko vadinama Naminių gyvūnų skerdynėmis, rašoma thevintagenews.com.

1939 m. viduryje tapo aišku, kad karo Europa neišvengs, ir kad Didžioji Britanija jame dalyvaus. Didžiosios Britanijos vyriausybė paskelbė daug rekomendacijų, ką žmonės turėtų daryti, ruošdamiesi karui. Buvo ruošiamos slėptuvės, žmonės kaupė maisto atsargas, kiekviename salos kampelyje buvo įrengtos apie anstkrydžius perspėjančios sirenos.

Ir maždaug tokiu pačiu metu buvo įsteigtas Nacionalinis gyvūnų apsaugos nuo oro antskrydžių komitetas, tarp kurio išleistų nuorodų buvo ir tokia: „Jei įmanoma, iki prasidedant nenumatytoms situacijoms išsiųskite savo naminius gyvūnus į kaimą“.

Ši nuoroda buvo paskelbta visoje šalyje platinamame laikraštyje. Toliau buvo rašoma: „Jei neturite kam patikėti jų priežiūros, geriausias sprendimas būtų juos sunaikinti.“ Nors veterinarai ir gyvūnų globos organizacijos griežtai pasisakė prieš tokį drastišką patarimą, panikuojantys žmonės, paakinti artėjančio karo baimės, ryžosi šią idėją įgyvendinti. Juk tai buvo vienas iš Vidaus reikalų ministerijos nurodymų.

Kai 1939 m. rugsėjį oficialiai prasidėjo karas, veterinarijos ligonines ir dispanserius užplūdo gyvūnų šeimininkai, norintys užmigdyti savo augintinius. Kai kurie šeimininkai savo mylimus gyvūnus pribaigė patys. Žmonės jautėsi esantys priversti imtis veiksmų, kuriems kitokiomis aplinkybėmis nieku gyvu nebūtų ryžęsi. Viena iš priežasčių, kodėl jie taip pasielgė, buvo baimė dėl maisto stygiaus.

Britanijos sala 75 procentus žmonėms skirto maisto importavo iš užjūrio, tad grėsė realus pavojus, kad maisto tiekimo keliai bus užblokuoti. Žmonės baiminosi, kad kilus karui nesugebės aprūpinti savo gyvūnų maistu, arba manė, kad būtų neteisinga laikyti gyvūną tokiu metu, kai maisto trūks net žmonėms, ir jiems jis turėtų būti užtikrintas visų pirma.

1940 m. sausio 8 d. Didžiojoje Britanijoje pradėtas normuoti maistas, normavimas truko per karą ir dar devynerius metus po karo pabaigos – iki 1954 m. liepos 4 d. Iš pradžių buvo normuojamas kumpis, sviestas ir cukrus, bet vėliau pradėti normuoti ir kiti produktai bei daiktai, tokie kaip drabužiai.

Kiti savininkai neturėjo galimybių pasirūpinti savo augintiniais, nes vyrai buvo pašaukti į karą, o moterys privalėjo visą dieną dirbti, kad pakeistų vyrus darbuose, kuriuose jie anksčiau dominavo. Po pirmojo oro antskrydžio ir bombardavimo 1940 liepos mėn. kilo antroji augintinių eutanazijos banga.

Baisu ir pagalvoti, bet užmigdytų gyvūnų skaičius labai greit pasiekė šimtus tūkstančių. Kai kurie šeimininkai su savo augintiniais atsisveikino paskelbdami nekrologą laikraštyje ar žurnale, nekrologų skiltyje.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, daugumai žmonių atrodo, kad tokie pasiruošimo karui veiksmai buvo visiškai nereikalingi, žmonės visai be reikalo užmigdė savo gyvūnus ir patys sau sukėlė daug skausmo. O kaipgi gyvūnų gelbėtojai?

Pipas Doddas, vyriausiasis Nacionalinės armijos muziejaus kuratorius papasakojo BBC: „Karališkasis karo veterinarijos korpusas ir RSPCA (Jungtinės Karalystės „Karališkoji draugija prieš žiaurų elgesį su gyvūnais“) bandė sustabdyti šį susidorojimą, ypač dėl to, kad šunų reikėjo karo tikslams.

Gyvūnų prieglaudos priėmė tiek gyvūnų, kiek tik sugebėjo. Pavyzdžiui, šunų prieglauda „The Battersea Dogs Home“, kurioje dirbo vos keturi žmonės, per Antrąjį pasaulinį karą rūpinosi 145 tūkst. šunų, skelbia BBC. Paminklas žuvusiems gyvūnams© Wikimedia Commons Buvo ir pavienių asmenų, kurie priešinosi gyvūnų

naikinimui, ir ėmėsi veiksmų, kad juos išgelbėtų. Hamiltono kunigaikštienė Nina Mary Benita Douglas-Hamilton inicijavo prieglaudą iš savo lėšų. Kunigaikštienė išsiuntė savo tarnus gelbėti paliktų gyvūnų ir atgabenti juos iš Londono.

Šiandien Augintinių skerdynės yra nugrimzdusios į užmarštį, nors šį skaudų karo pradžios epizodą savo knygose yra aprašiusios tokios rašytojos, kaip Hilda Kean, Clare Campbell ir Christy Campbell bei kiti. Ko gero nenuostabu, kad mažai kas yra apie tai prisimena. Po šešerių pasauliui siaubingų metų, po nacių įvykdyto holokausto masto suvokimo arba 1945 m. Hirošimoje ir Nagasakyje susprogdintų atominių bombų siaubo, kas gi norėtų prisiminti dar vieną skausmingą karo epizodą?