Pas kiekvieną namuose, sodybose galima rasti įvairiausių rūšių augalų. Vieni nukrauna pilnas palanges spalvingomis orchidėjomis, kiti tiki prietarais ir kasdien lepina zamiokulką, geriau visiems žinomą kaip pinigų medį, kiti itin mėgsta kaktusus, dėl daug nereikalaujančios priežiūros. Daugumos augalų paskirtis žmogui yra teikti grožį, švarinti orą, paįvairinti dizainą, suteikti gydomųjų savybių. Tačiau ar kada pagalvojote, kad kai kurių augalų geriau vengti dėl išskirtinio jų poveikio mūsų sveikatai, kuris gali išprovokuoti net mirtį? Skaitykite straipsnį ir atraskite nuodingiausius augalus pasaulyje. 

Ricinmedis (Ricinus communis)

Itin pavojingas stambus žolinis augalas ricinmedis buvo populiarus jau senovės Egipte, maždaug prieš 6000 m, o šiomis dienomis dažnai auginamas sodybose kaip dekoratyvinis augalas. Iš sėklų gaminamas ricinos aliejus naudojamas medicinoje, įvairiose pramonės šakose (metalurgijoje, tekstilėje, muilo gamyboje) ar net aviacijoje. Tačiau svarbu įspėti, jog visame augale , o ypač sėklose gausu toksino – ricino, kuris sukelia sunkius apsinuodijimo simptomus: pykinimą, pilvo skausmus, vėmimą, vidinį kraujavimą, inkstų bei širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimus, galinčius pasibaigti mirtimi per kelias dienas. Mirtina dozė žmogaus organizmui – 0,02 g ricino. Suvalgius 3 sėklas prasideda stiprūs pilvo skausmai, vemiama ir viduriuojama, 6 sėklos – mirtina dozė vaikams, 20 – suaugusiems.

Vaistinis abras (Abrus precatorius)

Vaistinis abras kilęs iš Indijos, kur ten auginamas kaip gyvatvorė. Senovėje kietos raudonos augalo sėklos buvo naudotos sverti brangenybėms ir deimantams bei kaip kontraceptinė ar abortifikuojanti priemonė, sukelianti abortus. Svarbu paminėti tai, kad pačios sėklos nėra nuodingos, jei nepažeistas kietasis jų dangalas, tačiau vidinėje sėklos dalyje esantis abrinas, panašus į toksinį riciną, tik dar pavojingesnis, gali mirtinai apnuodyti vos prisilietus. Suvartojus vidinė sėklos dalį, toksinai gali sukelti vėmimą, viduriavimą, stiprią dehidrataciją, haliucinacijas ir traukulius. Keli mikrogramai šių medžiagų gali ir nužudyti. 

Paprastoji durnaropė (Datura stramonium)

Iš vasarą apleistuose daržuose ar šiukšlynuose žydinčio augalo aliejaus seniau gamindavo skausmą malšinančius vaistus. Dėl to plačiai paplito visoje Europoje. Perdozavus atsiranda sausumas burnoje, sutrinka regėjimas, išsiplečia vyzdžiai, padažnėja širdies plakimas, atsiranda mieguistumas. Tačiau toksiškiausia durnaropės savybė – tropano alkaloidai, dėl kurių augalas vartojamas kaip haliucinogenas. Vartojimo būdai įvairūs –  geriama arbata iš sėklų, kartais pačios sėklos yra valgomos ar rūkomos. Tropano alkaloidai sukelia haliucinacijas, kurios, kitaip nei nuo LSD, neatskiriamos nuo realybės. Labai lengva mirtinai perdozuoti, taip pat pavartojus per didelę dozę potyriai gali tęstis net kelias dienas. Dažniausiai perdozuojama, kadangi kiekis reikalingas norimam rezultatui gauti ir kiekis, kuris tampa mirtinu, skiriasi labai nedaug. Sukeltam poveikiui naudojamas netgi posakis – „karštas kaip ugnis, aklas kaip šikšnosparnis, sausas kaip kaulas, raudonas kaip burokas ir išprotėjęs kaip skrybėlius“, kuris paaiškina stipraus apsinuodijimo simptomus – išsiplečia vyzdžiai, sutrinka regėjimas, oda įrausta, tampa karšta ir sausa, pakyla temperatūra, sutrinka orientacija, atsiranda sujaudinimas, koordinacijos sutrikimai, gali sutrikti kvėpavimas.

Mėlynoji kurpelė (Aconitum napellus)

Mėlynąją kurpelę seniau buvo galima rasti beveik kiekvienoje sodyboje ir močiučių darželiuose. Aukštas, puošnus augalas traukia akį ir puošia aplinką. Bet ar žinojote, kad visose dekoratyvinio augalo dalyse kaupiasi alkaloidai, stipriai veikiantys žmogaus organizmą. Kenksmingos augalo savybės senovėje būdavo naudojamos nuodų gamybai – jos sultimis tepdavo strėlių antgalius. Stipriai apsinuodyti galima net raunant augalą ar skabant jį be apsauginių pirštinių. Augalo gaminamos medžiagos lengvai prasiskverbia pro odą ir kontakto vietoje jaučiamas dilgčiojimas, vėliau plintantis galūne. Taip pat juntamas stiprus nerimas, galvos svaigimas, atsiranda judėjimo sutrikimai. Liežuvis, oda tampa tarsi nesava, ima smarkiai deginti ir diegti pilvą, pila prakaitas, gali prasidėti viduriavimas, vėmimas. Stipriai apsinuodijęs asmuo miršta nuo kvėpavimo takų ar širdies raumens paralyžiaus.

Nuodingoji nuokana (Cicuta virosa)

Dažniausiai galima pamatyti pelkėse, ežerų, tvenkinių, upių pakrantėse. Visos augalo dalys yra nuodingos. Perpjovus šakniastiebį išbėga gelsvas, dervinis skystis, kuris ore patamsėja ir yra saldus. Šiame skystyje esantis cikutotoksinas ir yra ypač nuodingas. Patekęs į organizmą sukelia stiprūs priepuolius, traukulius, spazmus. Dėl išorinio panašumo, dažniausiai apsinuodijama nuokanų šaknis sumaišius su salierų šaknimis. Beto šakniastiebis turi panašų kvapą į petražolės, tad gyvuliai dažnai apsinuodija ganyklose.

Geliantis medis (Dendrocnide moroides)

Šis augalas, žinomas kaip „geliantis medis“, yra kilęs iš Australijos ir Indonezijos. Pavadinimas kilo iš to, kad labai kibus augalas yra padengtas dygliukais su silicio dioksidu. Juose taip pat yra stipraus neurotoksino moroidino, savo toksiškumu galinčio nužudyti arklius ir šunis. Kai žmogus prisiliečia prie tokio augalo, jo šereliai įsiskverbia po oda ir išskiria skausmą sukeliantį neurotoksiną, veikiantį neuronus. Po kurio laiko skausmas sumažėja, tačiau dar kelis mėnesius gali atsirasti ir vėl pranykti. „Australian Geographic“ straipsnyje buvo aprašytas karys, kuris, panaudojęs „Geliančiojo medžio“ lapą vietoje tualetinio popieriaus, neištvėrė skausmo ir nusišovė.

Mantegacio barštis (Heracleum mantegazzianum)

Visiems puikiai pažįstami augalai gigantai, galintys užaugti iki 6 metrų aukščio, plačiai paplitę visoje Europoje bei JAV, itin panašūs į Sosnovskio barščius. Augalo sultys patekusios ant odos gali sukelti fitofotodermatitą – oda tampa labai jautri ultravioletinei šviesai. Neapsaugota oda nuo saulės spindulių pasidengia nudegimais ir pūslėmis. Į akis patekusios augalo išskiriamos medžiagos gali net apakinti. Apsinuodijimas Lietuvoje plačiai paplitusio Sosnovskio barščio sultimis pasižymi panašiais simptomais –  iššoka vandeningos pūslės, kurios dažnai plyšta ir sunkiai gyja arba gali atsirasti rudų pigmentinių ilgai išsilaikančių dėmių. Sultys įprastai sukelia uždegimą tiesioginėje saulės šviesoje, todėl reikia būti atsargiems saulėtomis dienomis. Patekus ant odos Sosnovskio barščio sultims, tuoj pat nuplauti vandeniu su muilu, prireikus kreiptis ir į medikus.

Paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum)

Tai labai dekoratyvus augalas, kurio pavadinimas manoma kilo nuo graikų mitinės būtybės nimfos vardu Dafnė. Lietuvoje žalčialunkį galima pastebėti apydrėgniuose lapuočių ir mišriuose miškuose, krūmais apaugusiuose upių ir ežerų šlaituose. Nuodingos yra visos augalo dalys. Pakramčius žievės išpūslėja gleivinė, iškrenta dantys. 10-12 uogų gali tapti mirtina doze. Pavojus kyla dar stipresnis saulėtą, karštą dieną, nes augalas turi daug eterinių aliejų, kurie esant aukštai temperatūrai stipriau garuoja. Nuodingas tiek žmonėms, tiek gyvuliams bei paukščiams. Augalo galima rasti homeopatinių vaistų sudėtyje. 

Pupmedis (Laburnum anagyroides)

Vien pavadinimas sufleruoja, kad tai medis, auginantis pupas. Tačiau šio augalo pupos tikrai nevalgomos, o netgi atvirkščiai – nuodingos. Nepaprastai gražus augalas, žydintis geltonais žiedais dažnai auginamas kaip dekoratyvinis, bet reikėtų žinoti, jog visos pupmedžio dalys yra nuodingos. Apsinuodijus, dėl padidėjusio adrenalino išskyrimo atsiranda sujaudinimas, pykinimas, vėmimas, silpnumas, sunku kvėpuoti, išsiplečia vyzdžiai, sutrinka koordinacija.