23 metų žurnalistė Karina Kurayan, įstrigusi savo 17 aukšte esančiame bute Kyjive nuo Rusijos išpuolių pradžios, kasdien rašo „MailOnline“ invazijos dienoraštį. Jame Karina atskleidžia siaubą, kurį kasdien piliečiai yra priversti išgyventi, kai Vladimiro Putino karas ir toliau vyksta Ukrainoje.

Kruvinos Rusijos invazijos išvakarėse ji prisimena savo telefono skambučius su mama ir simbolinį tostą už laisvę, kuriuo tikėjo su savo kambarioke Sasha. Pora stačia galva yra panardinta į karo chaosą ir yra priversta išmokti apsaugoti savo namus ir išgauti švarų vandenį naudojant anglis. 

Vėlesniuose įrašuose Karina detalizuoja, kaip visą naktį ją nuolat žadino aviacijos antskrydžių sirenos ir, išgirdusi apie kareivius, apsiginklavo peiliu. 

Trečiadienis, vasario 23 diena

Eilinis saulėtas rytas. Skambinu mamai (kuri gyvena pietinėje Ukrainos dalyje) ir papasakoju apie prieš kelias dienas sapnuotą sapną, kai buvau mieste, o didžiulis cunamis nušlavė viską, kas buvo jo kelyje.

Laimei, sapno pabaigoje ir aš, ir mano artimieji buvome gyvi ir sveiki. Per kitas dienas sapnas mano galvoje kartojosi tūkstantį kartų. Tikėjausi, kad tai nuojauta – kad banga (rusų grėsmė) praeis ir gyvenimas vėl bus geras. Internetu užsisakiau keletą namų apyvokos daiktų. Po kelių dienų nieko nebuvo pristatyta ir bijau, kad niekada ir nebus.

Apie 19 val. skambina mama – labai susirūpinusi. Ji pataria kuo greičiau susikrauti daiktus ir išvykti iš miesto. Sakau savo buto draugei Sašai, kad turėtume veikti greitai. Jei situacija pablogėtų, kitą dieną išvyktume iš Kyjivo, kad važiuotume pas jos giminaičius į miestą Ukrainos vakaruose, arba išvyktume į užsienį pas mano giminaičius Moldovoje. Baigiame išgerti atidarytą šampano butelį ir keliame tostą į ramų dangų virš galvų.

Ketvirtadienis, vasario 24 diena

5:15 ryto mane pažadino SOS telefono skambutis iš mano mamos. Iššokusi iš lovos šaukiu Sašai: „Kelkis! Rusijos kariuomenė bus čia po 20 minučių! Mūsų telefonai nuolat skamba. Nuo sprogimų pabudę artimieji ir draugai kupini baimės ir panikos.

Susikrovusios lagaminus ir pagriebusios katiną Jašą išskubame į lauką, tikėdamos sulaukti traukinio ar autobuso. 7 valandą ryto pasiekus stotį, ji kaip niekad perpildyta. Kasos neveikia, o autobusai beveik nevažiuoja, nes daugelis vairuotojų neatvyko į darbą. Staiga kažkas nematomas praskrieja virš mūsų ir sukelia labai didelį triukšmą. Žmonės nutyla. Tada kažkas pasako: „Tikiuosi, kad jie į mus nepataikys!“

Galiausiai į sausakimšą autobusą nesėdome, nes žinojome, kad jis greitai bus įstrigęs didžiuliame kamštyje. Danguje skrendant lėktuvams, mūsų katė pradeda miaukti. Sužinome, kad per Rusijos aviacijos smūgius buvo susprogdintas oro uostas. Niekur Ukrainoje nėra saugu.

Taigi nusprendžiame grįžti į savo butą, palaukti ir galbūt po kelių dienų vėl bandyti išvykti. Gyvenimas 17 aukšte reiškia, kad jei raketa pataikys į mūsų pastatą, mes neišgyvensime. Tuo tarpu, norėdamos apsisaugoti nuo galimų šukių, vonios veidrodį uždengiame.

Iki 18 valandos sužinome, kad Rusijos kariuomenė ir tankai artėja prie Chersono miesto, kuriame gyvena mano tėvai. Tėtis prisijungė prie miesto gynybos savanorių ir gavo ginklą. Pradedu verkti – tada tyliai sau dainuoju, kad sustabdyčiau ašaras. Vakare nusprendėme išeiti į lauką ieškoti bunkerio – saugiausios vietos, kurią tik galėjome rasti.

Penktadienis, vasario 25 diena

Nerami naktis miegant vonioje. Kas kelias valandas pasigirsta oro antskrydžio pavojaus signalas ir kiekvieną kartą pabundame. Galėjome girdėti, kas vyksta gatvėje. Kartais lėktuvai skrenda virš galvos. Kartais būna tylu. Laikas virto nuolatiniu blogiausio scenarijaus laukimu. Išgirdę, kad kariai yra mieste, apsiginkluojame peiliais.

Naudodamos teleskopą, kuriuo vaikystėje žiūrėjau į žvaigždes, stebime, kas vyksta kai kuriose miesto vietose. Užsukusios į kavinę nusiperkame kavos ir pyragaičių – suprasdamos, kad tokia galimybė gali ir nepasikartoti. Bet mes neturime laiko pabaigti gėrimų. Į kavinę įsiveržia vyras, paskelbęs aliarmą. Visi grįžo į namus.

Staiga suprantu, kad gyvenimas gali nebebūti toks, koks buvo. Jokių kavinių, taksi, pašto, turgaus, parduotuvių… Viskas prarado prasmę. Per 24 valandas normalus gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Kad ir kaip save apgaudinėčiau, žinau, kad karai netrunka kelių dienų, savaitės ar mėnesio. Karas yra ilgas. Pritrūksta geriamojo vandens ir ieškome internete, kaip išmokti valyti neišgrynintą vandenį naudojant medžio anglį.

Šeštadienis, vasario 26 diena

Skelbiama komendanto valanda – pirmadienį iki 8 val. Oro antskrydžių perspėjimai skamba kas dvi ar tris valandas. Vos sutemus išjungiame šviesas, kad mūsų pastatas netaptų raketų taikiniu. Tik mūsų katė lieka rami. Ji nebijo sprogimų, bet pastebėjo, kad jai duodama mažiau maisto. Turėjome tai padaryti, kad ilgiau išsaugotumėme jos maisto atsargas. Šiąnakt nusprendėme, kad saugiau miegoti koridoriuje, ten nutempėme dvi sofas.

Sekmadienis, vasario 27 diena

Valome virtuvę ir rūšiuojame mažėjančias maisto atsargas. Visos parduotuvės uždarytos, gatve vaikščioti labai pavojinga. Stengiamės surasti bet draugą, turintį automobilį, kuris galėtų nuvežti mus į atidarytą prekybos centrą. Susisiekiame su mažiausiai 100 žmonių, bet niekas nenori nerizikuoti. Daugelis jau pabėgo iš Kyjivo.

Pirmadienis, vasario 28 diena

Greitai pasibaigus maistui, nusprendžiame nueiti iki prekybos centro. Tačiau ten patekusios randame didžiulę eilę. Kol stoju į eilę, pasiruošusi laukti kelias valandas, mano draugė Sasha apžiūri dar tris prekybos centrus.

Pas juos vienodai ilgos eilės. Neapsikentusios einame į tolesnę parduotuvę. Nors joje nėra šviežios mėsos ir trūksta kitų prekių, perkame daug rūkytų dešrų ir dar nematytų indiškų dribsnių. Grįžtame namo, bet pamatome, kad mūsų buto liftas išjungtas. Iki šiol kiekviena valanda atrodo kaip diena, o kiekviena diena – kaip savaitė.

Bet mes turime pagrindinius dalykus: maistą, vandenį, mobiliojo telefono ryšį ir elektrą. O mūsų tėvai gyvi ir sveiki. Mes turime viena kitą. Už visa tai esu nuoširdžiai dėkinga, nes kiti žmonės viską prarado.

Antradienis, kovo 1 diena

Naktį pabundu nuo sprogimų garsų. Stebiu, kaip bombarduojami gyvenamieji pastatai. Naikinimas tapo didžiulis. Nerimas ir baimė yra nuolatiniai mūsų palydovai. Pasidarė taip sunku susikaupti, kad net negaliu skaityti knygos.

Trečiadienis, kovo 2 diena

Šiandien duonos nusipirkti neįmanoma, todėl kepame pačios. Tai toli ji gražu nebuvo tobula, bet manau, kad mes greitai išmoksime! Dabar baisu. Netgi vaikinai gynybos pajėgose sako, kad bus blogai. Taigi išvykstame į Vakarų Ukrainą. Kai kurie draugai padeda ligoninėms dovanodami kraujo. Mes taip pat.

Kiti pasisiūlė gaminti Molotovo kokteilius, mes jiems rinkome stiklinius butelius.  Tai mažiausia, ką galime padaryti savo šaliai. Nesuklyskite, mes kovosime iki paskutiniųjų už gyvenimą, už vertybes ir savo laisvę.