„Gyvenimo tėkmėje galime pajausti palaimą, patirdami dvasinius išgyvenimus. Kai kurie iš jų yra labai asmeniški, kiti skirti pasidalinimui“

Taip Lloydas Glennas pradeda pasakojimą, kurį parašė 1994 m. Jis pavadino istoriją „Išlaisvink paukščius“, kuri buvo susijusi su nelaimingu atsitikimu, įvykusiu jo sūnui Brianui 1993 m. liepos 22 d.. Apie tai rašė „Snopes“.

Žemiau galite perskaityti istoriją, kuri sujaudino tūkstančius žmonių.

„Praėjusią vasarą mano šeima ir aš patyrėme dvasinį išgyvenimą, kuris mums paliko neišdildomą įspūdį, ir norime juo pasidalinti. Tai meilės žinia. Pranešimas apie požiūrį į daiktus.

Tikiuosi, kad pasakojimas apie mažąjį Brianą, jums paliks neišdildomą pėdsaką.

Tai įvyko vieną praėjusių metų vasaros dieną.

Liepos 22 d. darbo reikalais vykau į Vašingtoną . Viskas buvo kaip įprasta, kol nenusileidau Denveryje, kad galėčiau persėsti į kitą lėktuvą. Kai paėmiau savo daiktus iš bagažo lentynos, išgirdau skambutį per viešąją informavimo sistemą. Pono Lloydo Glenno buvo paprašyta prisistatyti informacijos skyriuje. Daugiau apie tai negalvojau, kol nepriėjau prie lėktuvo išėjimo durų. Tada išgirdau, kaip vienas keleivių salono įgulos narys klausė visų vyrų, ar jie ponas Glennas. Tuo metu man pasirodė, kad kažkas labai negerai. Pajutau dūrį širdyje.

Kai išlipau iš lėktuvo, prie manęs priėjo jaunas vyras. Jis pasakė: „Pone Glennai, jūsų namuose įvyko nelaimė. Nežinau nei dėl ko įvyko nelaimė, nei kas su tuo susiję, bet aš tuoj pat susisieksiu su ligonine.“

Širdis daužėsi, nors labai stengiausi išlikti ramus. Nusekiau paskui nepažįstamą vyrą prie informacinio stendo. Jis man davė telefoną, kuriuo jis jau skambino į ligoninę. Tada sužinojau, kad mano trejų metų sūnus keletą minučių buvo įstrigęs po mūsų automatiniais garažo vartais, o kai žmona jį rado, jis buvo be gyvybės ženklų…

Širdies ir plaučių gaivinimą atliko kaimynas, kuris yra gydytojas, o medicinos darbuotojai tęsė gaivinimą greitosios pagalbos automobilyje, kol Brianas buvo nuvežtas į ligoninę. Berniukas buvo atgaivintas- medicinos darbuotojai manė, kad jis išgyvens. Tačiau jie nežinojo, kiek žalos buvo padaryta smegenims ar širdžiai. Gelbėtojai paaiškino, kad garažo durys užsidarė virš mažos berniuko krūtinės, tiesiai virš jo širdies. Buvo sulaužyti keli šonkauliai.

Skrydis namo atrodė kaip amžinybė. Į ligoninę atvykau praėjus šešioms valandoms po to, kai garažo durys sužalojo mano vaiką. Kai nuėjau į intensyviosios terapijos skyrių, negaliu apibūdinti, ką išgyvenau matydamas savo mažąjį sūnų, gulintį didelėje lovoje su vamzdeliais tarp įvairių ekranų, nes tokiam vaizdui iš anksto nebuvau pasiruošęs.

Sūnus buvo prijungtas prie kvėpavimo palaikymo sistemos. Spoksojau į savo žmoną, kuri bandė mane padrąsinti. Viskas atrodė kaip baisus sapnas. Man buvo pranešta apie visas detales ir buvo pateikta atsargi prognozė, kad Brianas išgyvens. Pirmieji tyrimai parodė, kad jo širdis atsigavo – stebuklas! Tačiau tik laikas parodys, ar smegenys buvo pažeistos.

Per tas valandas, kurios atrodė kaip nesibaigiančios, mano žmona išliko rami. Ji jautė, kad viskas bus gerai. Paguodą radau jos žodžiuose ir tvirtame tikėjime. Visą tą naktį ir kitą dieną Brianas buvo be sąmonės. Atrodo, praėjo amžinybė, nes dieną prieš tai atšaukiau savo darbo kelionę. Pagaliau! Dvyliktą valandą dienos mūsų sūnus pabudo, atgavo sąmonę ir pasakė gražiausius žodžius, kokius esu girdėjęs. Jis pasakė: „Tėti, apkabink mane“, ištiesdamas savo mažas rankas į mane.

Kitą dieną Briano prognozės buvo nerealiai geros! Neurologinių ar psichologinių sužalojimų per nelaimę jis tikriausiai nepatyrė. Ir ligoninėje ši stebuklinga istorija greitai pasklido. Jūs neįsivaizduojate, kaip mes džiaugėmės, ir kokie buvome dėkingi!

Kai parsivežėme sūnų namo, patyrėme nepakartojamą jausmą. Manau, tik tie, kurie žiūrėjo mirčiai į akis, gali suprasti, apie ką aš kalbu. Vėlesnėmis dienomis namuose tvyrojo ypatinga atmosfera. Mūsų du vyresni vaikai artimiau bendravo su savo mažuoju broliuku, mes su žmona buvome taip pat daug artimesni- ir visi buvome labai artima šeima. Gyvenimas tęsėsi mažiau įtemptu tempu. Jautėmės tokie palaiminti ir kupini dėkingumo.

Beveik mėnuo po avarijos. Brianas atsibudo po pietų miego ir sako: „Mama, atsisėsk. Aš noriu tau kai ką pasakyti.“ Šiame gyvenimo etape Brianas kalbėjo trumpais sakiniais. Tai, kad jis dabar pasakė tokį ilgą sakinį, nustebino net mano žmoną. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir jis pradėjo pasakoti savo nuostabią istoriją.

„Prisimeni, kai įstrigau po garažo vartais? Buvo taip sunku ir tikrai skaudėjo. Kviečiau tave, bet tu manęs negirdėjai. Pradėjau verkti, bet man per daug skaudėjo. Štai tada atskrido paukščiai.

„Paukščiai?“ – nustebusi paklausė mano žmona.

„Taip. Paukščiai išgirdo šauksmą ir atskrido į garažą. Jie mane prižiūrėjo“.

„Ar tikrai jie?“

„Taip. Vienas iš paukščių nuskrido pakviesti tave. Jis tau pasakė, kad aš įstrigau po vartais.“

Keista atmosfera pasklido kambaryje. Žmona žinojo, kad trejų metų vaikas nieko nežino apie mirtį ir dvasias, todėl tuos, kurie jam padėjo, vadino paukščiais, nes jie skrendant pakilo į orą kaip paukščiai.

„Kaip atrodė tie paukščiai?“ – paklausė mano žmona.

„Jie buvo tokie gražūs. Jie buvo visiškai balti. Kai kurie iš jų buvo ir žali, ir balti, o kiti – tik balti.

„Ar jie tau ką nors pasakė?“

„Taip. Jie man pasakė, kad vaikui viskas bus gerai.

„Vaikui?“ – sutrikusi paklausė žmona.

Ir Brianas atsakė: „Vaikui, kuris gulėjo ant garažo grindų. Tu atėjai, pakėlei garažo duris ir pribėgai prie vaiko. Tu liepei vaikui pasilikti ir neišeiti.“

Mano žmona vos nenualpo tai išgirdusi, nes iš tikrųjų ji buvo atsiklaupusi prie Briano kūno. Ji matydama sūnaus sužalotą krūtinę, manė, kad jis jau miręs. Žmona tyliai sušnibždėjo: „Nepalik mūsų, Brianai, prašau. Pasilik čia!“

Išgirdusi Brianą kalbant tuos pačius žodžius, kuriuos pasakė ji pati, ji suprato, kad siela buvo palikusi jo kūną ir žvelgė į savo mažą negyvą formą. „Taigi, kas atsitiko tada?“ – paklausė ji.

„Išvykome į kelionę. Toli toli.“

Jis buvo susierzinęs, nes bandė pasakyti tai, ko nemokėjo. Mano žmona bandė jį nuraminti ir paguosti, leisdama suprasti, kad viskas gerai. Jis norėjo pasakyti dar kažką, kas jam buvo akivaizdžiai labai svarbu, bet buvo sunku rasti tinkamus žodžius.

„Mes taip greitai išskridome į dangų. Ten taip gražu, mama. Ir ten yra daug daug paukščių.“

Mano žmona buvo be žado…

Brianas ir toliau jai pasakojo, kad paukščiai jam pasakė, kad jis turi grįžti ir visiems papasakoti apie paukščius. Jis pasakė, kad jį parskraidino atgal į namą ir tada ten buvo didelė gaisrinė mašina ir greitoji pagalba.

Istorija tęsėsi daugiau nei valandą. Brianas mus mokė, kad paukščiai visada yra su mumis, bet mes negalime jų matyti, nes matome akimis, o negirdime, nes girdime ausimis. Bet jie visada yra šalia, jūs galite juos pamatyti čia (jis laikė ranką prie širdies). Jie šnabžda mums dalykus, kad padėtų daryti tai, kas teisinga. Brianas tęsė: „Mama, man yra paruoštas planas. Ir tau yra planas. Ir yra planas tėčiui. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo planą. Visi turime gyventi kuo geriau ir vykdyti savo pažadus. Paukščiai mums padeda tai padaryti, nes jie mus myli.“

Per ateinančias kelias savaites Brianas vėl ir vėl pasakojo tą istoriją. Istorija niekada nepasikeitė. Visada buvo pasakojama lygiai taip pat. Detalės buvo lygiai tokios pačios. Jis mus stebino, kaip jis, kalbėdamas apie paukščius, galėjo pasakyti tiek daug dalykų.

Kad ir kur eidavo, jis pasakodavo apie paukščius. Tiek pažįstamiems, tiek nepažįstamiems. Keista, bet niekas niekada keistai į jį nežiūrėjo, kai jis tai darė.

Kita vertus. Žmonės visada atrodė švelnesni ir šypsojosi. Nereikia nė sakyti, kad po tos dienos mes niekada nebuvome tokie patys.

Vakar yra istorija – Rytoj yra ateitis – Šiandien yra gyvenimas!“