Amideepas Singhas Kapooras (32 m.) ruošėsi atsidėti šeimos verslui gimtojoje Indijoje, tačiau Prancūzijoje įsižiebusi meilė lietuvei Miglei Gudavičiūtei-Kapoor (33 m.) jo kelią pasuko kita kryptimi – į Lietuvą. Savąsias atšokęs, jis dabar siūlo ekskursiją ir į kitų vestuves. Kodėl ne? Ypač jei tai kone savaitę trunkantis festivalis.

Kai pirmą kartą kalbėjosi su tada dar būsima žmona Migle, Amideepas net nežinojo, kur yra Lietuva. Po pusšeštų metų gyvenimo Vilniuje jis jau pamėgęs bulvinius blynus, žiemą po pirties išsivolioja sniege ir gali susikalbėti lietuviškai.

Saulės ilgesį indas nuslopina megzdamas pažintis, bendraudamas su žmonėmis. Indo ir lietuvės namuose dažnai lankosi svečiai. Mažiausiai kartą per savaitę. Tada virtuvėje pakvimpa indiškais prieskoniais, kurių indeliai pagarbiai išrikiuoti gerai matomoje vietoje. Amideepas jų atsiveža kaskart grįždamas iš gimtinės.

„Indijoje turime šimtus skirtingų prieskonių. Tai tarsi žaidimas – turi žinoti, kokį prieskonį, kur ir netgi kada naudoti, nes yra netgi konkretus laikas, kada jį galima įberti į patiekalą, kad atsiskleistų tikrasis aromatas“, – aiškino indas. Tad kai jis gamina, visą procesą atlieka kruopščiai ir su neįtikėtinu tikslumu.

Draugų rate jis garsėja kaip išrankus ir mėgstantis kokybišką maistą. Amideepo, kurį visi vadina Ami, bičiuliai žino, kad gali juo pasikliauti klausdami, kurioje parduotuvėje ar kuriame restorane koks yra skaniausias produktas ar patiekalas.

„Pats valgau labai įvairų maistą, nors Indijoje tai nėra įprasta. Mat didžioji dalis indų yra vegetarai ir tik mažuma valgo mėsą, dažniausiai ožkieną“, – paaiškino Ami. Jis – tikras mėsos mėgėjas, tad mūsų šalyje ir dėl to puikiai pritampa. Apskritai jam patinka Vilniuje susikurto gyvenimo kokybė.

Nuo tada, kai atsikraustė į Lietuvą, indas ėmė puoselėti svajonę apie savo kelionių organizavimo įmonę, planuojančią išskirtines, prabangias keliones į Indiją. Prireikė laiko ir finansinio stabilumo, kol galiausiai ėmėsi šios svajonės.

„Galiu suplanuoti kelionę pažinti Indijos maisto kultūrą ir parodyti žmonėms geriausia, ką turime. Taip pat turiu naują sumanymą – planuoju keliones su dalyvavimu milžiniškose indiškose vestuvėse.

Privalumas toks, kad Indijos kultūra yra mano kraujyje ir aš keliaudamas kartu parodau tikrą Indiją. Daugiau apie tai galima sužinoti mano „Instagram“ paskyroje“, – pasakojo Amideepas, organizuojantis keliones ne tik į Indiją, bet ir į Nepalą bei Šri Lanką.

Iš tiesų pasakojimą apie šį Lietuvoje gyvenantį indą reikėtų pradėti nuo daug anksčiau. Per pastaruosius devynerius metus jo pasaulis, regis, kelis kartus apsisuko aplink savo ašį.

Ami kilęs iš Šiaurės Vakarų Indijos, iš Radžastano valstijos, Kotos miesto, kuriame 1,2 milijono gyventojų. Indijoje tai mažas miestas, palyginti su Deliu, kuriame 26 milijonai gyventojų.

Gimtinėje jis aktyviai žaidė kriketą, mat Indijoje šis britų sukurtas žaidimas itin populiarus.

„Kaip lietuviams krepšinis, taip indams kriketas yra tarsi antroji religija. Tik dar labiau įsišaknijusi.

Indai tiesiogine žodžio prasme meldžiasi kriketo žaidėjams“, – pasakojo Ami. Kol gyveno Indijoje, jis netgi atstovavo valstijos rinktinei.

Baigęs mokyklą jis išvyko studijuoti verslo į Mumbajų. Vėliau ten tęsė verslo administravimo magistro studijas pasirinkęs antreprenerystės ir šeimos verslo valdymo specialybę.

„Indijoje tai – kultūros dalis. Jei šeima puoselėja verslą, 99 kartus iš 100 atžala turės tą verslą tęsti“, – apie indų tradicijas kalbėjo Ami, kuris buvo rengiamas įsilieti į senelio sukurtą verslą – prekybą lengvųjų automobilių, sunkvežimių ir autobusų detalėmis, o vėliau ir tęsti jį. Kurį laiką taip ir buvo, tačiau galiausiai Ami tapo tuo 1 iš 100 ir prie šeimos verslo vairo paliko brolį.

Būdamas magistrantas Ami pasinaudojo studijų mainų programa ir pusmečiui išvyko mokytis į Prancūzijos pietus, Marselio miestą.

Aplinkiniai klausinėjo, kodėl tokią netradicinę vietą jis pasirinko. O Ami tai buvo svajonių kraštas, matytas filmuose. Su vynuogynais, pakrante, jūrų gėrybėmis.

Daugiau nei prieš 8 metus būtent Marselyje jis sutiko savo būsimą žmoną lietuvę Miglę, kuri tuo metu studijavo tame pačiame universitete. Jie susitiko vakarėlyje, įsimylėjo vienas kitą ir vos po penkių mėnesių abu suprato, kad nori susituokti.

Tačiau pasibaigus mainų programos laikotarpiui Ami grįžo į savo gimtąjį miestą Kotą, kur laukė ne tik šeima, bet ir verslas. O Miglė liko studijuoti Marselyje. Tuo metu ką tik įsižiebę indo ir lietuvės jausmai persikėlė į nuotolinį bendravimą.

„Jau buvome supratę, kad norime kurti bendrą ateitį, tad buvo labai sunku“, – atskirai nuo mylimosios praleistą laiką prisiminė Ami.

Po metų vyras nusprendė atvykti į Lietuvą ir susipažinti su Miglės tėvais. Apie tai būtų galima parašyti atskirą istoriją. Iš pradžių mylimosios tėvai nepatikliai žvelgė į dukros ir atvykėlio iš Indijos santykius, mat apie jo gimtąją šalį lietuviai buvo girdėję blogų dalykų – apie didelį nusikalstamumą šioje šalyje.

„Tačiau galiausiai jie suprato, kad esame tvirtai apsisprendę kurti šeimą, tad nebeprieštaravo“, – patikino lietuvę pamilęs indas.

Taip baigėsi pirmoji jo viešnagė Lietuvoje. Antrą kartą čia atvyko jau į savo vestuves.

Vos per dvi savaites indas su lietuve iškėlė meilės puotą sukvietę 80 žmonių. Tačiau šis lietuviškoms vestuvėms didelis svečių skaičius nublanko prieš antrąsias Indijoje iškeltas poros tuoktuves, į kurias susirinko pusantro tūkstančio svečių.

„Net nenoriu sakyti, kiek žmonių buvo pakviesta“, – nusijuokė Ami. Indijoje tradicinės vestuvės yra tarsi festivalis, kur linksmybės trunka visą savaitę. Ir nesvarbu, ar turtinga indų šeima, ar ne – į šventę kviečiama tiek pat žmonių, tik maisto įvairovė ir pramogos gali skirtis. Tai didžiausia gyvenimo šventė!

Tad susituokę Lietuvoje Ami su Migle persikėlė į Indiją ir per du mėnesius tai šventei pasiruošė.

Išsinuomojo stadioną, ten linksmybės truko visą savaitę.

Kasdien vyko skirtingos ceremonijos, atrakcijos, pasirodymai.

„Ne tik mums, bet ir svečiams tokios vestuvės – neapsakoma patirtis, kurios tikrai niekada nepamirši. Tik mums dar prisideda nuo bemiegių naktų pajuodę paakiai ir didelis nuovargis. Kažkiek padėjo vestuvių planuotojai, tačiau svarbiausią darbą atlikti ir suvaldyti festivalį kasdien reikėjo mums. O vakare dar pasėdėti su artimaisiais prie viskio taurės. Juk Indija yra viskio šalis“, – pasakojo Ami.